Naomi Klein šiandien tapo tuo, kuo prieš keliasdešimt metų buvo Noamas Chomsky ir Howardas Zinnas – viena įtakingiausių šiuolaikinių kairiųjų politinių mąstytojų, keliančių esminį klausimą: ar kapitalizmas suderinamas su demokratija ir ar „laisvoji rinka“ sykiu reiškia ir „laisvus žmones“? 2007 m. vasarą šešiomis kalbomis vienu metu išėjusi „Šoko doktrina“ parodo kaip radikalūs „reformatoriai“ pasinaudoja įvairiomis krizėmis, kad primestų šoko ištiktai visuomenei ekonominį modelį, naudingą tik patiems turtingiausiems jos sluoksniams.

Williamas S. Burroughsas buvo pavojingiausias iš visų bytnikų kartos rašytojų... Jis buvo dvigubas anarchijos agentas ir nesutaikomas prisitaikėliškumo bei visų vyriausybinių opiatų kontrolės agentūrų priešas. – Rolling Stone

 Nuo tada, kai pasaulį išvydo pirmasis „Juodraščio“ numeris, mūsų visuomenei teko patirti nemažai išbandymų...

 Ką reiškia rinkos fundamentalistų teiginiai, kad gerovės valstybė stabdo ekonominę plėtrą ir yra nesuderinama su ekonominiu efektyvumu? <...> pirmoji originali kairiosios minties knyga posąjūdinėje Lietuvoje.

Tačiau Amerikos miestelio šerifui ramybės neduoda apylinkėse siautėjantis gangsteris Bilis Poetas, siuntinėjantis „Malonios savižudybės centro“ darbuotojoms nešvankius eilėraštukus...

„Laisvę žmonėms, arkliams ir vaizduotei!“ Jei šis šūkis kabėtų mokyklose, jos būtų kitokios, pasaulis būtų geresnis, o žmonija – laimingesnė.

Nuo pat romano pasirodymo dėl jo kilo skandalai, kūrinys liūdnai pagarsėjo plagiato teismo procesais ir nesėkmingais kino pastatymais.

Septintasis Benedikto Januševičiaus (g. 1973) eilėraščių rinkinys, kuriame savitai tęsiama ir plėtojama keturvėjininkų puoselėta garsų, arba akustinės, poezijos kryptis. Eilėraščiuose labiau sureikšminamas skambesys, ritmas, melodija nei turinys, tad šie žaismingi ir skambūs tekstai tampa savaip suprantami net ir lietuvių kalbos nemokančiam adresatui.

Pasakodamas apie jauno herojaus betikslį klaidžiojimą po aštuntojo dešimtmečio Aziją, prasidedantį nuolatiniais vakarėliais bei meilės nuotykiais ir pasibaigiantį komunistinės Kinijos koncentracijos stovykla, autorius atskleidžia radikalią savo kartos vertybių krizę.

Buvau išauklėtas avangardo ir moderniosios vakarietiškos poetinės tradicijos dvasia. Meną laikiau idealia erdve, kurioje atvirai komunikuojama ir nuolat ginčijamasi, kurioje gyvena tyri ir atviri žmonės. Vėliau išsiaiškinau, jog viskas ne taip. ... Dar daugiau, atsidūręs Vakaruose supratau, kad tarptautinė Art sistema – tai ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis.