... Grįždamas į aerodromą parašė ketvirtą ir penktą eilutę: Mir­tis – tai meilė ir Mirtis – tai augimas. Kai pamatė aerodromą, parašė: Mirtis – tai bendrumas, bet niekas iš generolų ir genero­lienių ir generolų vaikų, ir aukštųjų vadų, civilių, dvasiškių ir kultūros veikėjų neįskaitė jo žodžių.

1948 m. parašytoje „Beždžionėje ir esmėje“ A. Huxley mūsų pasauliui negailestingai nubreže pačią niūriausią ir baisiausią perspektyvą – globalų žmonijos krachą, kurį sukels dvi didžiausios Vakarų civilizacijos ydos: nacionalizmas ir aklas tikėjimas progresu.

Kultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė” buvo parašytas 1982–1984 m., bet dienos šviesą išvydo tik 1995 metais. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų.

Kas šis malonios išvaizdos jaunuolis, staiga tapęs Amerikos priešu Nr. 1? Naujasis
 alternatyviosios žiniasklaidos pranašas ar įžūlus virtualios erdvės teroristas? Į šiuos klausimus
 knygoje „WikiLeaks. Atskleidžiant Juliano Assange’o karą su slaptumu“ atsako du kairiojo britų
 dienraščio „The Guardian“ žurnalistai – Davidas Leigh’as ir Luke’as Hardingas.

Trečiasis „Juodraščio“ numeris pasirodo visą pasaulį apėmusios ekonominės krizės sutemose. Tai sisteminė neoliberalaus kapitalizmo ir jam tarnaujančių valstybių krizė, tačiau jos padarinius stengiamasi perkelti ant visų mūsų pečių. Šiame žurnalo numeryje pateikti straipsniai padės suvokti globalų krizės mastą, jos priežastis ir pasekmes.

Tai himnas vienatvei, pakylėjamai beveik iki religinio kulto. Jeanas-Paulis Sartre’as „Gėlių Dievo Motiną” vėliau pavadino „masturbacijos epu”. Paulis Valéry, perskaitęs romano rankraštį, pasakė, kad tai genijaus kūrinys, tačiau jį reikia sudeginti.

Knygos herojai nėra supančioti jokių moralės dogmų, todėl elgiasi „kaip vaikai“ žudydami ir griaudami viską aplinkui. Į jų dialogus autorius įpina daugelį žmonijos sukurtų socialinių bei filosofinių doktrinų, tačiau šios negelbsti. Patirdami stiprius ribinių situacijų sukrėtimus, jie tikisi išsiveržti iš iliuzijų bei mistifikacijų labirinto, bet viskas veltui...

Arūnas Spraunius <...> romane „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ pasiekia sarkazmo viršūnę. Pasitelkęs psichoanalizę, mūsų dienų tikrovę jis paradoksaliai susieja su Senuoju Testamentu ir pribloškia netikėtais biblinių įvykių deriniais.

Paprasta kelionė virsta metafizinės utopijos ir dvasinio idealo paieškų odisėja. Venička klaidžioja vingiuotais nuskaidrėjusios pasąmonės labirintais, cituoja Bibliją ir marksizmo klasikus, filosofuoja su Dievu bei angelais ir (žinoma!) kiekvienoje stotelėje malšina nenumaldomą sielos troškulį.

W. Allenas savo pjeses rekomenduoja „intelektualiems cinikams, kandiems šmaikštuoliams ir savo gyvenimu susirūpinusiems psichoanalitikų pacientams“. Intelektualūs cinikai, autoriaus nuomone, skaitydami patirs intelektinį orgazmą, kandūs šmaikštuoliai išmoks keletą naujų sąmojingų frazių, o psichoanalitikų pacientai galiausiai apsispręs, ką daryti su savo gyvenimu.