kitos knygos / Numatoma išleisti / Anglo opijaus mėgėjo išpažintis Spausdinimui

Thomas de Quincey

Anglo opijaus mėgėjo išpažintis

Iš anglų k. verčia Saulius Repečka /

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 3)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

„Kitos knygos“ 2019 m. ketina išleisti garsųjį Thomo de Quincey kūrinį „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“.

Thomas de Quincey (1785–1859) – talentingas anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus – savo istoriją papasakojęs knygoje „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – buvo visuomenės negailestingai pasmerktas. Tačiau šis pasmerkimas buvo daugiau išorinis, parodomasis. Daugybė to meto skaitytojų su pasimėgavimu skaitė šią drąsią išpažintį paslapčia.

1821 m. išspausdintas autobiografinis pasakojimas žaibiškai išgarsino jo autorių. Knyga tapo kelrodžiu daugumai rašytojų, bandžiusių sekti T. de Quincey pėdomis. O Ch. Baudelaire’ui 1860 m. paskelbus šios knygos vertimą į prancūzų kalbą pavadinimu „Dirbtinis rojus“, autorius sulaukė netgi dar didesnio susidomėjimo.

Literatūros tyrinėtojų teigimu, šiuo savo kūriniu rašytojas padėjo priklausomybių literatūros pamatą Europoje.
T. de Quincey gimė 1785 m. ir visą gyvenimą žavėjosi Williamo Wordswortho kūryba. Jo gyvenime įvyko trys didžiulės tragedijos, pastūmėjusios rašytoją opijaus teikiamos užmaršties link. Pirmoji buvo mylimos sesers mirtis. Tai įvyko tada, kai mažajam Thomui tebuvo 7 metai. Antroji netektis - 15-metės prostitutės Anos, su kuria jis susipažino Londone, mirtis. Po tų nelaimių jis persikėlė gyventi šalia W. Wordswortho namų ir beprotiškai įsimylėjo jo dukrytę Keitę. Deja, ši vėliau mirė būdama vos trejų. Tai buvo trečia tragedija. Po savo mažosios mūzos mirties T. de Quincey ėmė rūkyti opijų, susituokė su kaimiete ir davė peno visuomenės apkalboms apie nelygią santuoką.
Šiandien „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – visuotinai pripažinta literatūros klasika.

Ištrauka

Skaitytojui

 

Pateikiu tau, garbusis skaitytojau, pasakojimą apie nuostabų savo gyvenimo tarpsnį: viliuosi, kad atskleista iš mano požiūrio taško ši istorija bus ne tik įdomi, bet ir didžiai naudinga bei pamokanti. Tik šios vilties vedinas ją parašiau ir tik šiuo dalyku galiu save pateisinti, kad peržengiau tą delikačią ir garbingą išlygą, kuri paprastai mus įpareigoja slėpti nuo viešumos savo klaidas ir silpnybes. Išties niekas labiau neužgauna anglo jausmų kaip vaizdas žmogaus, peršančio mūsų akims savo moralines piktžaizdes bei randus ir nuplėšiančio tą „padorumo apdarą“, kuriuo laikas ir atlaidumas žmogaus silpnumui juos buvo aptraukęs. Todėl didžiuma mūsų pačių išpažinčių (kalbu apie spontaniškas, o ne teisme išsakomas išpažintis) nuskamba iš laisvo elgesio moterų, avantiūristų ir sukčių lūpų, o panūdę atrasti tokio savanoriško nusižeminimo pavyzdžių, pateiktų tų, kuriuos esame linkę priskirti padoriam ir save gerbiančiam visuomenės sluoksniui, turime atsigręžti į prancūzų literatūrą ar tą dalį vokiškosios, kurią yra apkrėtęs apgaulingas ir pagedęs prancūziškas jausmingumas. Visa tai juntu taip smarkiai ir toks nerimastingai pažeidžiamas esu šios tendencijos keliamų priekaištų, kad ilgus mėnesius nesiryžau, kol gyvas esu, šią ar bet kurią kitą savo pasakojimo dalį viešuomenės akims pateikti (po mano mirties ji dėl daugelio priežasčių vis tiek būtų paskelbta visa); ir tik rūpestingai pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ galiausiai apsisprendžiau šį žingsnį žengti.

Kaltė ir nedalia, paklusdamos natūraliai paskatai, linkusios vengti viešuomenės dėmesio – joms mielesnis nuošalumas bei vienatvė – ir net rinkdamosi kapą jos kartais atsiskiria nuo kitų kapinių gyventojų, lyg atsisakydamos giminystės ryšių su didžia žmonių paderme ir tetrokšdamos (tariant jaudinančiais pono Wordswortho žodžiais):

Išreikšti kukliai

Atgailoje vienatvę.

 

Bendrai imant, tai gerai – ir mums visiems į naudą, ir aš pats asmeniškai nenoriu nei ignoruoti tokių pamokomų jausmų, nei kokiu žodžiu ar veiksmu juos susilpninti, tačiau, pirma, manoji saviplaka neprilygintina kaltės išpažinimui, antra, jei ir būtų prilyginta, mano užrašytos patirties, įgytos tokia aukšta kaina, nauda kitiems galėtų su dideliu kaupu atpirkti bet kokią žalą, padarytą mano paminėtiems jausmams, ir pateisinti tai, kad sulaužiau visuotinę taisyklę. Silpnybė ir nedalia nebūtinai byloja apie nuodėmę. Jos tai prisiartina, tai nutolsta nuo pastarosios tamsybių sankaupos šešėlių, veikiamos galimų kaltininko motyvų, vilčių ir siekio pateisinti – akivaizdžiai ar slaptai – patį nusižengimą, taip pat įtakojamos to, kiek stiprus nuo pat pradžių buvo gundymas ir kiek nuoširdžiai jam buvo priešinamasi valia ar darbais iki pat galo. O kalbant apie mane patį – nenusižengdamas nei tiesai, nei kuklumui galiu pasakyti, kad mano gyvenimas, bendrai imant, tai – filosofo gyvenimas: nuo pat gimimo buvau intelektuali būtybė, ir nuo pat pirmųjų dienų mokykloje intelektualiais aukščiausia šio žodžio prasme buvo galima pavadinti mano pomėgius bei pramogas. Ir jeigu tariame, kad opiumo vartojimas mums teikia juslinį malonumą, jeigu turiu pripažinti, kad mėgavausi juo su tokiu nesaikingumu, kokio dar nėra apsakęs joks kitas žmogus[1], ne mažiau teisinga būtų ir teigti, kad šiems žavingiems kerams priešinausi su tikru religiniu įkarščių, ir ilgainiui pasiekiau tai, ko niekas kitas lig manęs nebuvo pasiekęs – kone iki paskutinės grandies sutraukiau tą prakeiktą grandinę, kuri buvo mane sukausčiusi. Toks savęs pergalėjimas pagrįstai gali būti laikomas bet kokio masto pasinėrimo į silpnybę atsvara. Visgi, nepuldamas tvirtinti, kad manuoju atveju savęs pergalėjimas – tai neginčijamas dalykas, turiu pasakyti, jog pasinėrimas į silpnybę kelia kazuistinių abejonių – reikia pirma atsakyti, kas jį lėmė: siekis numalšinti skausmą, ar troškimas patirti malonumą.

[1] Tariu „nėra apsakęs“, nes vienas nūnai garsus žmogus, jei tikėtume tuo, kas apie jį kalbama, akivaizdžiai nesaikingumu yra mane pranokęs.

Nuomonės