Rūkyti marihuaną darosi madinga ir Lietuvoje. Spaudoje skirtoje jaunimui, straipsniuose apie regi muziką, Jamaiką ir rastamanus, gausu paslėptos žolės „reklamos“. Lietuvos narkotikų prevencijos institucijos įspėja: marihuana nėra lengvas narkotikas! Ką visa tai reiškia? Ką manyti tėvams? Ar tai pavojinga? Ar jaunuolis, kuris parūkė žolės vakarėlyje, jau tapo narkomanu?
Į šiuos ir daugelį kitų klausimų atsakys knyga apie apdainuotą lietuvių folklore, prieštaringiausią pasaulyje augalą kanapę, kitaip dar vadinamą marihuana, žole, gandža. Nick Brownlee savo knygoje pateikia daugybę įvairios informacijos apie kanapės vartojimo istoriją, kultūrinę aplinką ir tradicijas, teisinį bei politinį šio augalo vertinimą įvairiose pasaulio šalyse, prieštaringus medicininius vertinimus ir, žinoma, kanapės santykį su visur savo svarų vaidmenį turinčiais pinigais.
Jau 4700 metų, pradedant pirmuoju paminėjimu rašytiniuose šaltiniuse, šis augalas ir aukštinamas kaip ypač naudingas pluošto, maisto šaltinis bei vaistas, ir demonizuojamas kaip baisi negerovė. XXI amžiaus visuomenei, atrodo, būdingi abu požiūriai: gydytojai ir mokslininkai išleidžia milijonus tyrinėdami kanapės medicininę vertę, tūkstančiai žmonių kiekvieną savaitgalį vyksta į Amsterdamą ir kanapės kavinėse nevaržomi surūko didžiulius kiekius marihuanos, nors jų šalyse – tai įstatymo pažeidimas, o įtakingi politikai (pavyzdžiui Bilas Klintonas), prisipažįsta rūkę žolę jaunystėje, bet tvirtina neįtraukę jos į plaučius.

Ištraukos

Įvadas
“Rodėsi, muzika smelkėsi per sunkų kilimą, sruvo iš sienų, šnarėjo kaip snaigės... Tokią muziką galėjo skleisti tik fėjų pilna valtelė, sklendžianti tyru šaltinio vandeniu, arba angelė motina, migdanti savo angeliuką. Rodėsi, ji smelkiasi į kiekvieną kūno gyslelę ir ramdo muzikos alkį, kuris niekada nebuvo malšintas. Aš tylomis prisikimšau antrą pypkę ir ketinau vėl panerti į svajas, kurios buvo maloniai sklidinos tobulos ramybės ir jaukumo, kai mano kompanionas pasilenkė prie manęs ir tarė: Matau, sparčiai žengiate į Hašišo valdas. Ar jaučiate tobulos ramybės ir keistos, tylios laimės jausmą, kurį jos skleidžia?”
Iš A Hashish-House in New York, H. H. Kane’as, 1883
“Sudribęs jaunos merginos kūnas guli sumaitotas ant šaligatvio – ji iššoko iš Čikagos gyvenamojo namo penkto aukšto. Visi sakė, kad tai savižudybė, bet iš tiesų tai buvo žmogžudystė. Žudikas buvo narkotikas, kuris Amerikoje žinomas marihuanos, o istorijoje – hašišo vardu. Šis narkotikas, vartojamas susuktas į cigaretes, yra palyginti naujas dalykas Jungtinėse Valstijose ir toks pat pavojingas, kaip susirangiusi barškuolė. Kiek žmogžudysčių, savižudybių, vagysčių, užpuolimų ir beprotybės protrūkių ji kasmet sukelia, ypač tarp jaunimo, galima tik numanyti… Niekas, dėdamas prie lūpų cigaretę, nežino, ar jis pavirs linksmu muzikos rojaus ūžautoju, pamišėliu, ramiu filosofuotoju, ar žudiku.”
Iš Marijuana, Assassin Of Youth, H. Anslingeris, 1937
Diskusija dėl kanapės labai paprasta. Jūs – arba valdžią palaikantis doruolis, kuris nori, kad ją uždraustų, nes ji kelia grėsmę visuomenei, arba – veltėdis hipis, norintis, kad ją legalizuotų ir būtų galima remti taiką ir meilę. Bėda ta, kad argumentuoti niekada nebuvo taip lengva. Kažkada kanapė buvo labai vertingas pluošto, maisto ir vaistų šaltinis, bet XXI a. pradžioje požiūris į kanapę ir išankstinė nuomonė apie jos vartojimą kaip niekada prieštaringa.
Policijos vadovai mielai žiūrėtų pro pirštus į įkliuvusius kanapės vartotojus, tačiau kiti, tokio pat rango pareigūnai nori, kad vartotojų nebeliktų. Gydytojai ir mokslininkai leidžia milijonus, tyrinėdami kanapės gydomąsias savybes, tačiau kiekvienam teiginiui atsiranda neiginys. Šimtai tūkstančių turistų savaitgaliais suvažiuoja į Amsterdamą pasėdėti kavinėse ir iki soties netrukdomi prisirūkyti kanapės, bet jie rizikuoja pakliūti į teisingumo rankas, jei per savo šalies muitinę bando įsivežti mažiau negu 30 g šio augalo. Daug metų tai neigę, aukščiausio rango politikai prisipažįsta jaunystėje rūkę kanapę, tačiau keisčiausiai pasielgė Amerikos prezidentas, prisipažinęs, kad rūkė marihuanos suktinę neįkvėpdamas į plaučius.
Šioje knygoje neketinama girti kanapės privalumų ar smerkti jos trūkumų. Joje siekiama patikimai aprašyti kanapės istoriją, įstatymus ir vartojimo tradiciją, įvertinti, kaip šitai atrodo naujajame tūkstantmetyje, taip pat aptarti, kokį poveikį ji daro sveikatai ir kaip klesti komercinė kanapės pramonė.
Praėjo 4700 metų nuo tada, kai kanapės vartojimas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, o šiuolaikinės visuomenės santykis su cannabis sativa augalu, ypač su jos aktyviuoju komponentu, delta-9-tetrahidrokanabinoliu, pasidarė kaip niekad sudėtingas.
Tiesą sakant, žmogau, ji susuka tau galvą.
Vudstokas
Hipių revoliucijos Jungtinėse Valstijose kulminacija ir, daugelio nuomone, paskutiniu “gyvu” kanapės vartojimo tradicijos pavyzdžiu tapo Wudstoko festivalis 1969 m. rugpjūtį. Į ganyklą, esančią Sulivano apygardoje už 160 kilometrų nuo Manheteno, festivalis sutraukė daugiau kaip 450 tūkstančių jaunų žmonių. Keturioms dienoms ta vieta virto alternatyvinės kultūros epicentru, kuriame narkotikai buvo vartojami laisvai, o seksu mėgautasi faktiškai be perstojo. Dėl festivalio buvo uždarytas Niujorko valstijos greitkelis ir susidarė viena baisiausių tautos istorijoje eismo grūsčių. Taip pat festivalis tapo dingstimi išleisti daugybę vietinių ir valstybinių įstatymų, garantuojančių, kad niekada nieko panašaus nepasikartos.
Bob Marley ir Rastafariai
Kaip rastafaris, Marley tikėjo, kad nurodymas rūkyti žolę, arba gandžą, kaip ji vadinama Karibų jūros salose, atėjo ne iš kur kitur, o iš pačios Biblijos. Jei manysime, kad žodis “žolė” Biblijoje reiškia kanapę, o ne laiškinius česnakus, tuomet kritikuoti rastafarių logiką bus sunku.
Rastafariai tiki, kad Ras Tafari, Etiopijos imperatorius Hailė Selasijė I, karūnuotas 1930 m., yra gyvas Dievas. Rastafarių religinis mokymas atsirado Jamaikoje trečiajame dešimtmetyje. Jo išpažinėjai tiki, kad išganyti bus tik sugrįžę į Afriką arba su Afrika dvasiškai susitapatinę juodaodžiai. Rastafariams gandžos rūkymas yra vienas aspektas proceso, kuriuo jie siekia gerai pažinti pagrindines savo tikėjimo dogmas. Bobas Marley sakė, jog gandža rūkoma tam, kad “padėtų medituoti tiesą”.