kitos knygos / Autoriai / Georges Bataille Spausdinimui

Georges Bataille

Klampioje dangaus begalybėje

Žodis „bataille“, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „mūšį, kautynes, kovą“. Nors prancūzų rašytojas Georges’as Bataille’us (1897–1962) niekada nedalyvavo tikrame mūšyje, nes pašauktas į armiją 1916 m. netrukus buvo demobilizuotas dėl plaučių nepakankamumo. Vis dėlto likimui, atsižvelgiant į rašytojo pavardėje įspaustą prasmę, atrodo, knietėjo suvesti su šiuo žmogumi sąskaitas: jis tėškė rašytoją į kito – literatūrinio ir kultūrinio – mūšio lauką, kuriame šis turėjo kautis visą gyvenimą ir po įnirtingų intelektinių kautynių nuolatos tvarstė kraujuojančias dvasios žaizdas. Šioje kovoje rašytojas patyrė du stiprius ir skaudžius smūgius. Vieną jų sudavė siurrealistų lyderis André Bretonas – jis „Antrajame siurrealizmo manifeste“ (1929) Bataille‘ų pavadino „psichosteniku“, su pasitenkinimu merdėjančiu „purviname, nusenusiame, pašvinkusiame, bjauriame, įžūliame, sukvailėjusiame“ pasaulyje – taip lyg automatu ištratindamas visą tiradą pyktį nusakančių būdvardžių. Tiesa, G. Bataille’us netrukus davė atkirtį – jo redaguojamame kolektyviniame pamflete „Lavonas“ ( Cadavre) lavonu buvo paverstas būtent A. Bretonas. Kito skaudulio priežastis – egzistencialistų lyderio Jeano Paulio Sartre‘o kandžios ironijos dūris straipsnyje „Naujasis mistikas“ ( Un nouveau mystique, 1943). Jame G. Bataille’us vadinamas „karštakošiu“, „paranojiku“ ir „pamišėliu“. Tačiau šis „psichostenikas“ ir „pamišėlis“, kaip pasakė du tuometinio intelektinio gyvenimo grandai, sukūrė visą šūsnį tokių originalių, drąsių ir universalių grožinės literatūros, meno bei filosofijos knygų, kad 1955 m. Martinas Heideggeris, tuo metu labai suartėjęs su prancūzų kultūra, prasitarė, jog G.Bataille’us – vienas didžiausių šiuolaikinių prancūzų mąstytojų, o 1969 m. Michelis Foucault, pagerbdamas šviesų rašytojo atminimą, pripažino, kad „Bataille’us – vienas svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų. Jis nutraukė ryšius su tradiciniu pasakojimu, norėdamas pasakyti tai, kas anksčiau nebuvo pasakyta“.

Kovos, skaudulių ir netradicinių ieškojimų pažymėtas pats G.Bataille’aus gyvenimas. Jis gimė ateistinių pažiūrų šeimoje, motina buvo pasiligojusi moteris, o tėvas – aklas sifilitikas, vėliau jis patyrė kojų paralyžių ir prarado protą. Būdamas septyniolikos metų G. Bataille’us priėmė katalikų tikėjimą, įstojo į kunigų seminariją, gyveno dievotai ir rimtai ketino tapti vienuoliu ar kunigu, bet, kelias dienas praleidęs tarp vienuolyno sienų, suprato, kad tai ne jam. Maždaug 1920 m. atsižadėjo tikėjimo Dievu, bet su tokiu pačiu religiniu įkarščiu pasinėrė tyrinėti paslaptis, slypinčias ne absoliuto ir transcendencijos sferose, o kasdieniuose reiškiniuose, žmogaus psichikoje ir kūniškuose pojūčiuose. Taip pamažu kūrėsi G. Bataille’aus paradoksalioji filosofija ir ateistinis misticizmas, kurio formavimuisi didelę įtaką padarė rusų emigranto filosofo Leono Šestovo laisvės idėjos. Todėl misticizmą G.Bataille‘us sieja ne su transcendentine dievybe, o su visišku apibrėžties, ribojančios ir priverstinai kuriančios tvarką, išsižadėjimu. Galimybė būti laisvam pasaulyje tiesiogiai susijusi su galimybe būti nepriklausomam nuo pasaulio. Žmogaus išskirtinumas, jo laisvės esmė yra ta, kad jis vienintelis, įstumtas į šį pasaulį, nėra jo apibrėžiamas ir pančiai. Todėl žmogaus laisvė reiškiasi jo stichiškumu, spontaniškumu, natūralumu, kurie peržengia bet kokį dogmatizmą ir schematiškumą, ji yra nenuspėjama savo proveržiu, nereikalauja paramos, motyvų ir autoritetų. Toks spontaniškumas pasireiškia „nepriklausomo žmogaus“ gyvenime, o šitoks gyvenimas – tai markizo de Sado gyvenimas. De Sadas suteikė galimybes žmogui atsiduoti savo prigimčiai, atsisakant visų racionalių, moralinių, socialinių, kultūrinių normų, ir nepabijojo atskleisti visą savo natūralumą, kuris de Sadui pirmiausia siejosi su nesutramdomomis erotinėmis aistromis. Taip įkvėpta de Sado kūrybos, paveikta Madride matytos koridos seksualinio simbolizmo, vaikystės prisiminimų ir suaugėlio paleistuvysčių gimė knyga „Akies istorija“ ( Histoire de l‘oeil, 1928), kuri atnešė jam skandalingojo erotinės apysakos autoriaus šlovę.

Erotizmas kaip patirties ir išgyvenimų raiška tapo neatskiriama jo kūrybos dalimi. Tai liudija ne tik „Akies istorija“ bei vėliau pasirodę romanai „Ponia Edvarda“ ( Madame Eduarda, 1941), „Abatas C.“ ( L‘Abbé C, 1950), bet ir brandžiame amžiuje parašytas solidus filosofinis veikalas „Erotizmas“ ( Erotisme, 1957). Anot G.Bataille'aus, „erotizmas – tai gyvenimo patvirtinimas iki pat mirties.“ Bataille'ui jis nesibaigia paprasčiausiomis kūniško malonumo ribomis. Kaip tik siaubiančio ir godaus seksualumo stichijoje, ištvirkavime bei nešvankybėje jis ieškojo kraštutinių patirčių ir galimybių, kaip peržengti intelektą ir „apčiuopti tai, kas neapčiuopiama“, – tartum visiško išsekimo ar ligos atveju, kai priartėjama prie gyvybės ir mirties ribos, ir toje ribinėje situacijoje sąmonė įgauna naujos patirties bei naujų jutimų. Be to, pasak G.Bataille’aus, „negalavimuose dažnai slypi pačių didžiausių malonumų paslaptis“.

Apie tokią paslaptį, manyčiau, kalba vienas subtiliausių rašytojo romanų „Dangaus žydrynė“ ( Le bleu du ciel). Parašytas 1935 m., romanas pasirodė tais pačiais metais kaip ir „Erotizmas“ – 1957-aisiais. Kaip knygos pratarmėje rašo pats autorius: “Siaubingų „Dangaus žydrynės“ iškrypimų ištakose slypėjo vienintelė mane niokojusi kančia. Tie iškrypimai ir sudaro „Dangaus žydrynės“ pagrindą.“ Kas jie? Autorius turėjo omeny nepasotinamą poreikį ištvirkauti ir girtauti iki visiško išsekimo, bandymą prisijaukinti fobijas, haliucinacijas ir košmarus, bjaurasties ir mirties trauką... net nekrofiliją. Šalia jų akivaizdūs ir asmeninio, ir politinio pobūdžio agresijos bei despotizmo reiškiniai. Asmeninėje plotmėje – tai moters, demoniškos ir valdingos mylimosios, vardu Dirtė (Dorotėja), nesuvaldoma egzistencija ir beprotybės kupinas santykis su aplinkiniu pasauliu. Politinėje plotmėje – tai pilietinis karas Barselonoje ir fašizmo įsigalėjimo pradžia, šių įvykių fone ir plėtojamas romano veiksmas.

„Dangaus žydrynėje“, kaip ir daugelyje kitų knygų, moteris – kūniškos pilnatvės apraiška. Joje įkūnytas ir pirmapradis gyvuliškumas, ir žmogiškumas, ji – absoliutas. Moters kūnas tarsi pasiglemžia prasmes ir atveria esminį gamtos beprasmiškumą. Ji tampa sumaišties ir pražūties priežastimi. Kita vertus, jos gaivališka beprasmybė virsta savotiška meditacijos forma, per kurią susiliečiama su tuštuma, nebūtimi, taigi ir mirtimi. Giluminis santykis su moterimi slepia keistą mirties nostalgiją: „Žemė po tuo kūnu buvo atsivėrusi kaip kapas, jos apnuogintas pilvas man atsivėrė kaip šviežias kapas. Mylėdamiesi virš žvaigždėtų kapinių, mes jautėmės nustėrę. Kiekviena švieselė priminė apie kape gulintį skeletą, jos sudarė mirguliuojantį dangų, tokį pat klampų kaip ir mūsų susivijusių kūnų judesiai.“

„Dangaus žydrynė“ – tai knyga, kurios filosofiniai apmąstymai apie nekrofiliją ir politiką, apie paleistuvystę ir mirtį panyra į žmogaus prigimties žemę. Tai knyga apie dangų, kuriame išsitrina visos ribos – tarp gyvenimo ir mirties, tarp padorumo ir nepadorumo, tarp to, kas įmanoma, ir to, kas neįmanoma, tarp kalbos ir tylos, tarp normos ir patologijos. Tas dangus – paradoksali mūsų kūnų begalybė, kūniško misticizmo erdvė.

„Dangaus žydrynė“ – tai haliucinacijų ir sapnų prisodrinta poema, perteikianti akiplėšiško skausmo kupiną ekstazę:

„ Palaima akimirksniu mane apsvaigina, ji mane nugirdo.

Aš ją išrėkiu, aš ją išdainuoju – visa gerkle.

Ir mano idiotiškoj širdy visa gerkle dainuoja idiotizmas.

AŠ TRIUMFUOJU! “

Dainius Gintalas