William S. Burroughs

William Burroughs – partizanas, pionierius, piligrimas.

Kačių ir šaunamųjų ginklų mylėtojas, turtingos šeimos iš Misisipės palikuonis, 1940-aisiais brangiausios JAV privačios vidurinės mokyklos Los Alamos Ranch School moksleivis (pašalintas už chloro hidrato vartojimą), Harvardo absolventas, detektyvas, parazitų naikinimo firmos darbuotojas, barmenas, beat kartos vėliavnešys, žmogus, 1951 m. Meksikoje netyčia nušovęs savo antrąją žmoną Joaną Vollmer, a la Wilhelm Tell bandydamas pataikyti į stovinčią ant nelaimėlės galvos taurę, žmogus, turėjęs neslepiamą priklausomybę heroinui... Andergraundinė piligrimystė šioje žemėje: 1914–1997.

Kryžiažodžių sprendėjams būtų nelengva įminti ir vienoje eilutėje įrašyti šio Lietuvoje mažai žinomo avangardisto pavardę. Ir nebūtinai ties skaičiumi „trylika“. Greičiau priešingai. Ilgas ir toli gražu nenuobodus gyvenimas, tarptautinė maištininko, avantiūristo, naujų prozos formų pionieriaus, kontrkultūros dievaičio šlovė užklupo „Narkašo“ autorių po antrosios knygos – romano „Nuogas kąsnis“ (The Naked Lunch,1959)...

Homoseksualios ir farmacinės laisvės paieškos blaškė kultinę beat generacijos figūrą, vyresnįjį bytnikų Alleno Ginsbergo ir Jacko Kerouaco bičiulį bei įkvėpėją Williamą Sewardą Burroughsą po visą pasaulį – jis bastėsi Pietų Amerikos Amazonės džiunglėse, eksperimentuodamas su kvaišalais ir ieškodamas narkotiko jage („yage“), ilgam laikui nusėsdavo Meksikoje, Niujorke, Tanžere (Marokas) arba trumpesniam – Londone ir Paryžiuje. Pirmoji jo išspausdinta knyga „Narkašas“ (Junkie: Confessions of an Unredeemed Drug Addict) pasirodė 1953 m., jos autoriui nuo 1944-ųjų tapus priklausomam nuo heroino. Heroinui jis liks ištikimas dar kone penkiolika metų. Prozai – visą likusį gyvenimą.

Iki pat mirties jis įtemptai eksperimentuos, projektuodamas naujus prozos rašymo metodus, laužydamas klasikinio romano struktūrą (legendinis W. Burroughso cut-in), tyrinėdamas gal visas įmanomas radikalias romano formas, kurias pripildys ne mažiau radikaliu turiniu: paranoja, smurtingom homoseksualiom fantazijom, amerikiečių populiariosios kultūros nuolaužom ir nuostabiais lyriškais peizažais. Dvasios tėvu jį laikė ir pankai, ir praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio intelektualai.

Pagal jo scenarijus buvo sukurta daugiau nei dešimt eksperimentinių filmų, o dar keliuose W. Burroughsas pasirodė kaip aktorius (prisiminkime šventiką Gasą Van Sento filme „Vaistinių kaubojus“. Jo knygos kėlė siaubą: „Pederastas“ (Queer) apie homoseksualų gyvenimą  nebuvo išspausdinta iki 1985 m.; garsiausias kūrinys „Nuogas kąsnis“  išspausdintas Paryžiuje 1959 m., tačiau dėl nešvankių scenų iki pat 1962 m. uždraustas spausdinti JAV. Pastarojoje, skandalingiausioje rašytojo knygoje satyriškai žvelgiama į groteskišką narkašo kasdienybę, joje temiškai ir problemiškai išsiskiria dvi nepaneigiamai svarbios temos – homoseksualumas ir policijos smurtas.

Burroughsas, regis, turėjo puikią galimybę likti respektabilios šeimos nariu, nors, pasak rašytojo, tai J. Kerouacas paleido gandą apie pasakiškus jo šeimos turtus (Burroughso senelis buvo skaičiavimo mašinėlės išradėjas). Būsimąjį „Narkašo“ ir „Nuogo kąsnio“ autorių nuo pat jaunumės degino nepasitenkinimo ir netradicinės lytinės orientacijos liepsna, galop įmetusi jį į nusikalstamą Niujorko padugnių pasaulį ir priklausomybę nuo heroino – tai buhalteriškai suregistruota pirmajame Burroughso romane „Narkašas“.

Burroughsas išgarsėjo ir tapo kultine figūra 1959 m., pasirodžius „Nuogam kąsniui“ – šokiruojančiam satyriniam dvidešimt vienos dalies romanui, kuris, pasak kritikų, praplėtė ne vien Amerikos literatūrą, bet ir visą šio žemyno kultūrą. Šiuo kūriniu siekta atskleisti visą realybės siaubą – iš čia ir knygos pavadinimas (tai beje, J. Kerouaco kūryba), pakomentuotas Burroughso: „parodykime jiems, ką jie valgo“. Knyga buvo garbinama dėl juodojo humoro ir maniakinių įžvalgų, bet dar labiau išgarsėjo dėl iš koto verčiančių nevaldomų nešvankybių ir kaprologinių bei sadistinių elementų srauto. Kūrinys sukėlė istorinę „Ugh“ diskusiją įtakingame britų savaitraštyje Times Literary Supplement, o Normanas Maileris pavadino W. Burroughsą „vieninteliu, galimas daiktas, dabar gyvenančiu genialiu amerikiečiu“.

Viename interviu rašytojas teigė, jog bet kurio meno (ir kūrybinės mokslinės minties) užduotis yra padaryti taip, kad žmonės sužinotų, ką jie jau žino, tačiau nežino, kad žino. Tame pačiame interviu Burroughsas teigia, jog viena svarbiausių sąlygų žmogui, norinčiam būti rašytoju, yra gebėjimas valandų valandas pravienišauti prie savo rašomosios mašinėlės. Be šios savybės, pasak Burroughso, rašytoju tapti neįmanoma. Dar viena privaloma sąlyga – nuolat skaityti. Ir čia pat jis cituoja T. S. Eliotą: „Pretenzingą stilių dažniausiai turi rašytojas, kuris perskaitė nepakankamai daug knygų.“ Burroughsui visada rūpėjo kontrolės ir laisvės mechanizmai, ir jis tam puikiai panaudojo priklausomybės ir gydymosi metaforą. Nepaisant orgiastinių kūrybos elementų, jo darbuose visada glūdėjo stipri asketinė tėkmė, ginanti laisvę nuo kūno ir žodinės sąmonės lygiai taip pat, kaip ir nuo teisinės ar tautinės valdžios institutų.

Pirmajame W. Burroughso romane „Narkašas“ akivaizdžios tolesnėje jo kūryboje išplėtotos temos, motyvai ir užmojai. Nuo šios knygos prasidėjo W. Burroughso – rašytojo biografija; ją atnaujina kiekvienas šio autoriaus skaitytojas, kiekviena išleista knyga. Šis romanas buvo pirmoji pokarinė literatūrinė bomba, sugriovusi ištisos epochos „nesutaikstomos kovos su narkotikais“ oficialiosios kultūros pastatą. Tai vienas iš originaliausių narkoreportažų, iki šiol išliekantis skaitomiausių kūrinių sąraše. Šiuo kūriniu JAV įstatymų leidėjams ir politikams pirmąsyk po 1914 m. priimto Harisono įstatymo „Dėl narkotikų“ nedviprasmiškai buvo pasakyta: „Nesikiškite ne į savo reikalus.“ Įsigaliojus šiam įstatymui, užriby liko tūkstančiai JAV piliečių – „nuo sąžiningai triūsiančių kinų iki pagyvenusių, artritu sergančių damų, džentelmenų, kamuojamų podagros ir neuralgijos“. Juridiniu požiūriu „narkotikų era“ gyvuoja vos devyniasdešimt metų, „tautų kultūrinėse tradicijose ir dvasinėje patirtyje ji neturi šaknų, kėsinasi į Pasirinkimo Laisvę“. Burroughsas rašė: „Jaunimui patariu: PAPRASČIAUSIAI PASAKYKITE NE NARKOISTERIJAI.“

„Narkašas“ buvo rašomas Meksikoje ir dalimis siunčiamas Allenui Ginsbergui, kurį Burroughsas vadino savo „slaptu literatūriniu agentu“. Pirmąsyk romanas išleistas 1953 m., o jo leidėjas Carlas Solomonas, bijodamas cenzorių ir teisminių procesų, prieš romano publikaciją apsidraudė keliais įvadais. Pirmąjį leidėjo prašymu parašė pats Burroughsas, ir jame buvo pabrėžiama, jog romano autorius, universiteto absolventas, yra kilęs iš turtingos ir padorios šeimos. Kitą įvadą parašė pats leidėjas, jo kertinė idėja buvo „kiekvienas kaimas turi savo kvailį“. Ir trečiąjį, paskutinį įvadą (autobiografiją) parašė narkotikų skyriaus agentas, detektyvas Maurice'as Helbrantas.

Nepaisant temos pavojingumo, įvadų perkūnsargiai pasiteisino – vien pirmaisiais metais buvo parduota šimtas tūkstančių knygos egzempliorių. Po Thomo De Quincey‘o, vieno didžiausių XIX a. anglų poetų, „Opijaus vartotojo išpažinties“, „Narkašas” tapo pripažinta antrąja menine-publicistine ataskaita apie atliktą darbą. Thomo De Quincey‘o kūrinys – itin poetiškas savojo laiko kūdikis, tuo tarpu Burroughso išdykavimų aprašas gerokai šiurkštesnis, žemiškesnis, konkretesnis. Jo pasakojimuose vyrauja lakoniškumas ir patyčia, išpažintis – buhalteriškai tiksli ir sąžininga.

Rašytojas nepasiduoda narkoentuaziastų teorijoms: heroinomanas, jo nuomone, tėra kraštutinis visuotinės žmogiškosios elgsenos schemos pavyzdys. Lygiai taip pat žmogus gali įnikti į seksą ar valdžią. Narkašo entuziazmas iš esmės nėra įgyvendinamas siekis, ir tai reikalauja iš žmogaus, kad jis žvelgtų į kitus kaip į savosios neišvengiamybės aukas. Burroughsas teigė, jog „heroinas – tai raktas, tai gyvenimo prototipas; ir, jei kas nors suprato heroiną, tai jis pažino keletą gyvenimo paslapčių, keletą galutinių atsakymų”.

Dažnai Burroughsas yra kaltinamas narkotikų propaganda, tačiau raskite knygą, kurioje jis garbina ar žavisi narkomanų gyvenimu. Greičiau valia būtų teigti priešingai: Burroughsas pateikė dokumentinius Pragaro įrodymus (jis tai patyrė), jis – pirmasis rašytojas, parodęs publikai elektroninio amžiaus ir vartotojiškos visuomenės košmarus, sąžiningai paliudijęs narkašo esamybę – nelinksmą, sustingusią, beprasmišką, neturinčią ateities. Įstatymai, kuriuos kuria ir priima politikai, yra supuvę, pasmerkti, savanaudiški, tad žmogus paliekamas be alternatyvos, vartotojiška visuomenė jį įtraukia į savo maniakinių košmarų smagračius. Ši Burroughso knyga atskleidžia visą narkašo ir jo aplinkos virtuvę, kasdienybę, mažai kuo besiskiriančią nuo šių dienų adeptų, pasirinkusių šį kelią.

Ir visgi – tai ne patarimų, o liudijimų knyga, suteikianti progą apmąstyti mūsų sąmoningus pasirinkimus.

„Jo romanai yra esminis XX a. vidurio dokumentas, nešvankus ir bauginantis kalinio iš kosminio beprotnamio pranešimas apie pažangą“, – taip apie W. Burroughso romanus rašė kitas maištingųjų romanų autorius J. G. Ballardas.