Tomas Arūnas Rudokas

Tomo Arūno Rudoko tekstai desperatiški, žmoniškai nuoširdūs ir nežmoniškai ilgesingi, persmelkti brutalios melancholijos. Jo kūryba turi kietai žavingą narkotinį lyriškumą.

Poetas ir prozininkas gimė 1966 metais. Nuo pat mažų dienų mėgo fantazuoti ir laužyti standartus. Nekentė visko, kas susiję su tvarka, išskyrus jeigu tvarka jo. Visada pabrėždavo savo įsitikinimus. Jo herojus – besiblaškantis, iš visko ir iš savęs besišaipantis, niekuo nebepasitikintis ir nebesistebintis žmogus. Jis pasitiki nebent seniai atrastu liūdesiu, o jį nustebinti gali tik įgavusi naują formą beprotybė. Tomo Arūno Rudoko žmogus – išvargintas nuolatinės kovos už būvį, nusprendęs nebesiblaškyti ir besidžiaugiantis tik savo paties kompanija.

Keiksmažodžiai, nešvankybės ir beviltiškas pyktis prikausto. Tekstuose slypi tai, ką teatro kritikai veikiausiai pavadintų absurdo teatru, psichologai perspėtų apie įsisenėjusią depresiją ir alkoholizmo problemas, o atviromis sielos akimis Tomo Arūno Rudoko tekstus skaitantis žmogus įvardintų kaip beprotiškai paprastą šedevrą.

Visą gyvenimą jį lydėjo girtuoklio, mergišiaus, chuligano, meilės dainiaus bei buvusio zeko etiketės. Magišką reikšmę šio žmogaus gyvenime turėjo skaičius 3: trys moterys, trys vaikai, tris kartus šeimą palikusio vyro statusas.

2012 metais gegužės 14 dieną apie 13 valandą užgeso Tomo Arūno Rudoko gyvybė, nugėrus butelį vyno mylimos moters glėbyje, turbūt nemąstant apie tobuliausią būdą mirti ir išsilaisvinti