Hunter S. Thompson

Hunteris S. Thompsonas – rašytojas, pelnęs LSD garbinusio, nevaržomo gyvenimo manijos apsėsto ir į savinaiką linkusio Amerikos kontrkultūros stabo reputaciją. Savo gonzo žurnalistikos filtru persėmęs palaidą ir dekadentišką Amerikos kasdienybę. Būdamas gana tradicinių demokratinių pažiūrų, tuo pat metu buvo ir latentinis anarchistas, visuomet stengdavęsis užbėgti pražūtingai sistemai už akių.

Thompsonas gimė 1937 m. liepos 18 dieną Kentukyje, Pirmojo pasaulinio karo veterano ir bibliotekininkės-sekretorės šeimoje.

Jau būdamas paauglys dalyvavo mokyklos remiamuose literatūriniuose sambūviuose, redaguodavo ir pildydavo straipsniais metinius leidinius. Kadangi atrasdavo laiko ir smulkiems nusikaltimams, kūrybinė veikla trumpam nutrūko sėdus į kalėjimą už bendrininkavimą apiplėšime. Mėnesį atsėdėjęs kalėjime, aštuoniolikmetis Thompsonas buvo priimtas į tarnybą Jungtinių Valstijų oro pajėgose. 1956 m. persikėlė į Eglino bazę Floridoje, kurioje dirbo leidinio sporto skilties redaktoriumi.

Vėliau studijavo Kolumbijos universitete, dirbo žurnalistu Puerto Rike, aprašinėjo bohemiškus siautulius Big Sure.

1963 m. tik sugrįžęs iš Pietų Amerikos Thompsonas vedė ilgametę draugę Sandrą Dawn Conklin. Po metų jiems gimė sūnus – Juanas Fitzgeraldas Thompsonas. Po 17 metų santuokos Sandra ir Hunteris išsiskyrė.

1965 m. The Nation išspausdino Thompsono sukurptą pasakojimą apie Kalifornijos motociklininkų gaują, atskalūnų bandą, pasivadinusią „Pragaro angelais“. Ateinančius metus Thompsonas praleido bastydamasis su jais, ir ne veltui – 1966 m. pasirodžiusi knyga „Pragaro angelai: keista ir baisi saga apie nelegalias motociklininkų gaujas“ tapo bestseleriu.

Thompsono ir aktyvisto Oscaro Zetos Acostos kelionė į Las Vegasą žurnalistinėmis užmačiomis 1972 m. virto knyga „Baimė ir neapykanta Las Vegase”. Riedėdami raudonu kabrioletu, „pilnu nusikalstamos veiklos“ – su visa mobilia narkotikų „laboratorija“, autoriaus alter ego Raulis Djukas ir advokatas daktaras Gonzo šią „komandiruotę“ transformuoja į amerikietiškosios svajonės paieškas.

7-ojo dešimtmečio kontrkultūros judėjimo problemos – pagrindinis šio psichodelinio romano nervinis mazgas. Kritikai romaną vadino bene geriausia narkotikų klestėjimo dekadą ir hipių kultūros dekadansą atspindinčia knyga, pagaliau skaitytojų mases supažindinusia su gonzo žurnalistika.

Gonzo – tai itin subjektyvi, asmeniškumų pripildyta reportažo kūrimo technologija, dar vadinama „literatūriniu kubizmu“. Joje susilieja įprastinė žurnalistika ir grožinė literatūra, t. y. tikrovė ir fikcija tampa painiu, bet intriguojančiu vieniu, užkrečiančiu komiškumo, satyros ir keistumo mišiniu. Tai „dalis žurnalistikos ir dalis asmeninių memuarų, sumaišytų su pamišusiais pramanais ir laukine retorika“, – taip Thompsono rašymo stilių apibūdino Tomas Wolfas.

Tokia rašymo maniera gimė dėl desperatiško Thompsono delsimo iki paskutinės straipsnio pateikimo dienos ir net valandos, kuomet pateiktą medžiagą būdavo per vėlu redaguoti, bet dar įmanu paruošti spausdinimui.

1998 m. Terry Gilliamo režisuotas filmas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ hipnotizuojančiai įtikinamai perteikė dviejų amerikietiškosios svajonės persekiotojų (kuriuos įkūnijo Johnny Deppas ir Benicio del Torro) narko-odisėją. Romanas, kurio motyvais sukurtas filmas, buvo iš naujo perleistas. Taip pasakojimas prabilo naujajai kartai. Pagaliau, tais pačiais metais buvo išspausdintas ir „Romo dienoraštis“.

2003 m. Thompsonas vedė savo padėjėją Anitą Bejmuk. Metai, pažymėti ir išleistu priešpaskutiniu romanu „Baimės karalystė“ (Kingdom of Fear), kupinu tulžingų autoriaus vertinimų apie politinį Amerikos isteblišmentą, ypač po rugsėjo 11-osios atakų.

Thompsonas baigė savo karjerą (ir gyvenimą) tuo pačiu, kuo ir pradėjo – rašydamas apie sportą.

2005 m. Thompsonas nusišovė namuose, Kolorado valstijoje. Vykdydamas rašytojo valią, laidotuvių metu Johnny Deppas jo pelenus iššovė iš patrankos. Iš viso – du šūviai, o paliktuose tekstuose – ištisas psichodelinių minų laukas.

Parengė Dovilė Abromavičiūtė