Thomas de Quincey (1785–1859) – talentingas anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus – savo istoriją papasakojęs knygoje „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – buvo visuomenės negailestingai pasmerktas. Tačiau daugybė skaitytojų su pasimėgavimu skaitė ir tebeskaito šią drąsią išpažintį. 

Pirmasis ir vienas žymiausių vengrų autoriaus kūrinių „Šėtoniškas tango“ – tai į 9 kalbas išverstas žmogaus vizijų, svajonių sudužimo romanas: dabartis nepalieka nė menkiausių vilčių, o ateitis daugiau negu miglota. 2015 laimėtas „Man Booker“, 1994 metais sukurtas kultinis Béla Tarro kino filmas.

Visame pasaulyje žinomas kosmologas ir svarbios knygos „Trumpa laiko istorija“ autorius palieka mums savo paskutines mintis apie svarbiausius klausimus, su kuriais susiduria žmonija. Ar žmonija išliks? Ar turėtume kolonizuoti kosmosą? Ar Dievas egzistuoja? 

Lucia Berlin – Amerikos rašytoja, atradusi visai naują kalbėjimo būdą. Ji – nuostabi gyvenimo stebėtoja, stiprios moters, kurios nelepina gyvenimas, tipažas. Dirbdama įvairius darbus ji išlaikė save ir vaikus. Tikros patirties įkvėptos novelės – apie žmones, kurie stengiasi išgyventi, dirba, nepasiduoda. Juokinga ir truputį liūdna, bet kovinga knyga. Sakoma, kad ši autorė – moteriškoji Ch. Bukowskio atsvara.

„Kitos knygos“ išleidžia kultinį rašytojo Philipo K. Dicko romaną „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“ (Do Androids Dream of Electric Sheep?). Tai ne perleidimas, bet visiškai naujas kokybiškas Aušros Karsokienės vertimas į lietuvių kalbą. 

Išsamiai ir suprantamai, tyrėjui būdingu tikslumu autorius aiškina netikėtas, bet tiesiog būtinas sąveikas tarp visų gyvų būtybių mūsų planetoje. Tai trečioji gamtininko Peterio Wohllebeno knyga po „Paslaptino medžių gyvenimo“ ir „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“. 

Waltas Whitmanas – poetas, įtvirtinęs verlibrą ir įrodęs, kad eilėraštis gali būti nerimuotas. Jo gaivališki tekstai persmelkti gyvenimo realumo pojūčio ir nuoširdaus paprastumo. Žmogus jam  – laisvas ir nevaržomas socialinių luomų, godus gyventi, mėgautis, pažinti, tirti ir stebėtis Žemės ir visos Visatos vaikas.

Unikali mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, kosmologijos ir siurrealistiškų vaizdinių dermė šiuolaikinio Kinijos mokslinės fantastikos autoriaus Liu Cixino knygoje. Hugo premija už geriausią metų romaną, B. Obamos ir Marko Zuckerbergo rekomendacijos. Tai pirma trilogijos dalis. 

"2666" Bolaño išgarsino kaip postmodernios apokalipsės dainių – savo kūryba jis tarsi žada viltį, bet kuo toliau, tuo labiau ji sklaidosi, o grėsmės ir beprotybės nuojauta stiprėja. Tarsi nevyksta nieko baisaus, bet personažai nuolat atsiduria jiems nesuprantamose situacijose, kurios juos tarsi psichologiškai paralyžiuoja, ir tas situacijų nesuvokimas arba jų absurdiškumas kelia baimę ir siaubą.

Siurrealizmą, kaip literatūros ir meno judėjimą, įkūrė prancūzų poetas André Bretonas, 1924 m. paskelbęs „Siurrealizmo manifestą“. Į pasąmonę pasinėrę menininkai parodė, kaip keistai, bet puikiai dera tai, kas atrodė nesuderinama. Iki Bretono mirties 1966 metais siurrealizmas jau buvo išplitęs visame pasaulyje ir tapęs vienu ryškiausių XX amžiaus meno judėjimų.