kitos knygos / Knygos / Paklausk dulkių Spausdinimui

John Fante

Paklausk dulkių

romanas / 2008 / 9789955640738 / 216 psl. / kietais viršeliais, 15x20 / Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka / dizainas: Tomas Mrazauskas

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 7)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, klasikas, iki šiol skaitytojų vertinamas už savitą kūrybinį balsą bei atvirumą. Laikomas vienu iš pagrindinių XX a. Los Andželo rašytojų.
1939 m. pasirodžiusio romano „Paklausk dulkių“ pagrindinės temos – skurdas, kūrybinis gyvenimas, imigranto identiteto paieškos. Atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele, badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą. Ypač įsimintinas ir paradoksalus Bandinio meilės ryšys su meksikiete Kamila, temperamentinga jų istorija atskleista su ironija ir psichologiniu įžvalgumu.
Štai, ką apie šio autoriaus atradimo džiaugsmą rašo kontroversiškasis JAV poetas ir rašytojas Charlesas Bukowskis: „...paskutinis puslapis dar buvo toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Paklausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą.“

Charleso Bukowskio pratarmė romanui „Paklausk dulkių“

Buvau jaunas, badmiriavau, girtuokliavau ir mėginau būti rašytojas. Dažniausiai skaitydavau Los Andželo viešojoje bibliotekoje miesto centre, bet nė viena knyga nesisiejo nei su manimi, nei su aplinkinėmis gatvėmis, nei su mane supančiais žmonėmis. Man atrodė, kad visi žaidžia žodžiais, o tie, kurie nesugebėjo išspausti beveik nieko doro, laikomi puikiais rašytojais. Savo kūryboje jie supynė subtilumą, amato gudrybes bei formą, ir ta kūryba buvo skaitoma, jos buvo mokoma, ją prarydavo ir perduodavo kitiems. Tai buvo patogus išradimas, paprastutė ir apdairi Žodžio Kultūra. Kad patirtum riziką, kad patirtum aistrą, turėjai grįžti prie ikirevoliucinės Rusijos rašytojų. Pasitaikydavo išimčių, bet taip negausiai, kad skaitymas netrukus pasibaigdavo, ir likdavo tik spygsoti į eilių eiles be galo nuobodžių knygų. Šių dienų rašytojai, nors jiems už pečių glūdi amžių patirtis, nepasinaudojo savo pranašumu ir ne kažin ką tepasiekė.

Traukydavau iš lentynų knygą po knygos. Kodėl niekas nieko neišstena? Kodėl neišrėkia?

Užeidavau į kitus bibliotekos skyrius. Religijos skyrius tebuvo didžiulis liūnas – bent man. Užsukau pas filosofus. Čia aptikau kelis kandžius vokiečius, jie kuriam laikui mane pradžiugino, bet neilgam. Griebiausi matematikos, bet aukštoji matematika niekuo nesiskyrė nuo religijos – nuvarvėjo nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies. Atrodė, kad to, ko reikia man, niekur nėra.

Išmėginau geologiją ir ji mane sudomino, bet galiausiai domesys išblėso.

Radau knygų apie chirurgiją ir man jos patiko – žodžiai buvo nauji, o iliustracijos nuostabios. Ypač mielai įsiminiau gaubiamosios žarnos operacijos aprašymą.

Paskui nustūmiau šalin chirurgiją ir grįžau į didžiąją salę, pilną romanų ir apsakymų autorių. (Turėdamas užtenkamai pigaus vyno, į biblioteką niekada nekeldavau kojos. Bibliotekoje būti smagu tada, kai neturi ko gerti ar valgyti, kai tave medžioja nuomojamo kampo šeimininkė, tikėdamasi atgauti laiku nesumokėtą nuomą. Bibliotekoje bent jau gali pasinaudoti tualetu.) Ten sutikau nemažai kitų valkatų, daugelis jų miegodavo pasirėmę ant knygų.

Aš vis vaikštinėdavau po didžiąją salę, vis traukydavau knygas iš lentynų, perskaitydavau kelias eilutes, kelis puslapius ir padėdavau jas atgal.

Paskui sykį išsiėmiau knygą, atverčiau ir štai ji – toji. Mažumėlę pastovėjau, paskaičiau. O tada lyg žmogus, miesto šiukšlyne atradęs aukso grynuolį, nusinešiau ją prie stalo. Eilutės lengvai ritosi per puslapį, skambėjo sklandžiai. Kiekvieną eilutę maitino jos pačios energija, o ją vijosi kita, panaši. Puslapiui formą suteikė pati kiekvienos eilutės substancija, į ją įsirėžė jausmas. Štai, pagaliau atsirado žmogus, kuris nebijojo emocijų. Humoras ir skausmas buvo sumišęs su neprilygstamu paprastumu. Knygos pradžia man atsivėrė kaip pribloškiantis didžiulis stebuklas.

Turėjau skaitytojo pažymėjimą. Paėmiau knygą į namus, nusinešiau į savo kambarį, įsiropščiau į lovą ir įnikau skaityti, paskutinis puslapis dar buvo toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Pasiklausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą. Perskaičiau „Pasiklausk dulkių“ ir bibliotekoje pasiieškojau kitų Fante’s knygų. Radau dvi: „Raudonasis dagas“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“. Jos buvo ne ką prastesnės, parašytos drąsia ranka ir iš širdies.

Taip, Fante padarė man milžinišką įtaką. Perskaičiau šias knygas ir neilgai trukus susimečiau gyventi su moterimi. Ji buvo dar baisesnė girtuoklė už mane, mudu ne sykį nuožmiai riejomės ir aš dažnai jai šaukdavau: „Nevadink manęs šunsnukiu! Aš Bandinis, Arturas Bandinis!

Fante buvo mano dievas, o aš žinojau, kad dievus reikia palikti ramybėje, nevalia belstis į jų duris. Tačiau mielai paspėliodavau, kur jis galėjęs gyventi ties „Angel’s Flight“ funikulieriumi[1], ir vaizdavausi, kad jis ten tebegyvena. Kone kasdien eidavau prošal ir svarstydavau, ar tai tas pats langas, pro kurį iššliaužė Kamila? Ar tai tos pačios viešbučio durys? Ar tai tas pats vestibiulis? Nežinojau to.

Po trisdešimt devynerių metų aš vėl perskaičiau „Pasiklausk dulkių“. Tai yra perskaičiau šiais metais, ir knygos vertė nesumenko, kaip ir kitų Fante’s kūrinių, bet šis – man arčiausiai prie širdies, todėl, kad per jį pirmąkart atradau magiją. Be „Raudonojo dago“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“, autorius yra išleidęs ir kitų kūrinių: „Gyvenimo pilnatvę“ ir „Vynuogės draugiją“. Šiuo metu Fante rašo naują romaną „Banker Hilo svajonės“.

Kad ir pasikeitusiomis aplinkybėmis, šiais metais aš pagaliau susipažinau su šiuo rašytoju. Dar daug ką būtų galima papasakoti apie Johną Fante’ę. Tai baisios sėkmės ir baisios lemties istorija, istorija apie retą ir tikrą drąsą. Kada nors ji bus pagarsinta, bet turbūt jis nenorėtų, kad aš ją atskleisčiau čia. Tenoriu pasakyti, kad Fante’s žodžiai nesiskiria nuo jo gyvenimo – stiprūs, geri, šilti.

Tai tiek. Dabar ši knyga jūsų.

[1] Funikulierius Los Andželo centre. Pastatytas 1901 m.

NUORODOS:

knygos recenzija:balsas.lt

Kitos to paties autoriaus knygos

Nuomonės

biškį pabrango ar čia kaip suprast?
dziugu kad pagaliau isleidot, tktai nuostabi knyga, karta perskaicius islieka atminty visam gyvenimui...nors neskaiciau lietuvisko vertimo, bet tikiu, kad saziningai padirbejot. Tik va, virselis labai siaip sau... kazkoks atbaidantis... net liudna pasidare kai pamaciau... butu gaila, jei tai pakistu koja knygos sekmei