Po dviem epigrafais Aušros Kaziliūnaitės knygoje „20 % koncentracijos stovykla“ lyg dvigubu užraktu paslaptingai tūno penketas poezijos knygos skyrių. Visus juos vienija neabejotina kūrėjos aistra – pažinti pasaulį kaip save ir save kaip pasaulį. Visą tą „pasaulinę“ pažintį naujai sutverti, aptverti ir pertverti raštu – atiduoti skaitytojo nuostabai ir susižavėjimui, ėjimui paraidžiui.

Pastarasis sakinys tarsi liudytų, kad šiai poezijos knygai rimtim gali prilygti tik akademinio sunkio veikalai ir klasikinės muzikos aukščio bangos, bet poetės eilės įrodo, jog įmanoma kalbėti ir kitaip – anaiptol neprarandant koncentracijos. Su šypsena, grakščia, tegu kartais ir ironiška. Atrasta ir įtvirtinta kalbėjimo intonacija, talentingai suvaldytas ritminis pasakojimas, virstantis savotiškom istorijom, mitais, aprašais sugula į keistus, tačiau labai žavius pavidalus, vadintinus eilėraščiais.
Vis dar svarstau, ką „Pirmosios lietuviškos knygos“ autorės gyvenime turėtų reikšti antroji, parašyta per porą metų? Arba kur Aušra suslėpė likusius nuošimčius, sudėjusi į pavadinimą vieną penktąją? Ar iš tiesų skaičiai čia tokie svarbūs?

Nežinau, bet tikiu, kad atsakymus galima perskaityti šiame eilėraščių rinkinyje. Skaitykim.

Antanas Šimkus