Talentingo anglų dendžio, vertėjo, žurnalisto, nerūpestingo miesto klajūno ir užkietėjusio opijaus vartotojo užrašai, 1821 m. išspausdinti „London Magazine“, sukėlė skandalą. Tuometinė Anglijos visuomenė autoriumi piktinosi ir tuo pat metu skaitė jo išpažintį paslapčia. Daug rašytojų bandė sekti T. De Quincey pėdomis. O Ch. Baudelaire’ui 1860 m. paskelbus šios knygos vertimą į prancūzų kalbą, autorius sulaukė dar platesnio susidomėjimo. Mūsų laikų literatūros tyrinėtojų teigimu, šiuo kūriniu Europoje buvo padėtas priklausomybių literatūros pamatas.

Tai ne tik puikia kalba parašytas kūrinys – be jo neapsieina nė vieno literatūros gurmano biblioteka, – bet ir XIX a. dekadentiško Anglijos džentelmeno, nepriklausomos romantinės asmenybės portretas. Opijus T. De Quincey buvo rafinuotas malonumas: narkotikas ne vien numaldydavo rašytojo kūno skausmus, bet ir suteikdavo aštriam jo protui aiškumo. Nepabūgęs visuomenės reakcijos, autorius ryžosi paskelbti savo užrašus – taip norėjo pasitarnauti medicinos mokslui ir padėti kitiems opijaus vartotojams. 

Mąstantį skaitytoją pirmiausia sudomins ne žavingų opijaus kerų objektas, bet tų kerų galia. Ne opijaus mėgėjas, bet pats opijus – tikrasis pasakojimo herojus ir teisėtas centras, į kurį nukreiptas visas interesas. Siekiau parodyti stebuklingą opijaus poveikį – sukeliantį ir malonumą, ir kančią.

Thomas De Quincey