ATVIRLAIŠKIAI, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ir tolimiems bendraminčiams.

„Mano santykiai su pašto dėžute jau seniai įtempti. Baigėsi tie laikai, kai ji dažniausiai būdavo tuščia, o jei kas ir įkrisdavo į jos seną, aplankstytą tarybinės gamybos ertmę, tai tik sveikinimai su Naujaisiais metais ir laiškai. Dabar aš turiu modernią pašto dėžutę, ji dvigubai, o gal trigubai talpesnė. Pati naujausia ir gražiausia visoje laiptinėje. Na ir kas. Vienu metu mūsų santykiai su ja taip sugedo, kad aš net bijodavau atrakinti, nes žinojau, kad rasiu sąskaitas, kurias tučtuojau reikia apmokėti, kvietimus į paštą pasiimti ne man, o broliui skirtų siuntinių ir visą tą „spamą“, kuris užkemša bet kokios talpos dėžutę gan greitai – pirkite tą aną, užsisakykite, mes pigiau gaminame, valgykite, gerkite, matykite, – gi žinote tą siaubą, kurį mums primygtinai liepia vykdyti. Ačiū dievui, bent laikraščių prenumeratos atsisakiau, nes tada sąžinės graužatis buvo dviguba – kad nepasiimu ir kad neskaitau. Ir tik retai, labai retai ateina koks laiškas, dažniausiai jis būna atvirlaiškis nuo Ričardo Šileikos. Todėl tie nedideli džiugesio pliūpsniai dar priverčia mane, susipykusią su dėžute tiek, kad net raktas jos neberakina, pasiimti du virbalus ir, palaukus, kol nemato kaimynai, išsigraibyti per viršų kaip vagiui Ričardo atvirlaiškį. Todėl sužinojusi, kad mano mylima leidykla „Kitos knygos“ leidžia Ričardo Šileikos atvirlaiškių knygą, taip nelietuviškai (nes visai be pavydo) apsidžiaugiau.“

Aistė Kisarauskaitė. „Šiaurės Atėnai“, 2009-09-25 nr. 958