Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys – ne vien dailėtyrininkams, dailės kritikams ir menininkams. Tai greičiau šakninės kritinio mąstymo genealogijos apžvalga. Aptariamas Lietuvos dailės kritikos transformacijų šimtmetis, kuriam indėlį skyrė per 50 gyvų ir mirusių kritikų, transseksualinių, transanimistinių ir transnacionalinių fantomų, kolektyvinių vardų, vienasmenių organizacijų ir avatarų – tiek dar niekada ir niekas nesubūrė bendram progresyviam (ne)darbui.

Leidinys – tai skaudus smūgis „rimtosios“ kultūros cerberiams: atskleidžiama išnaudojamoji pastarosios kilmė, struktūrinis rasizmas ir mazochistinės savęs kolonizavimo bei nuolatinės saviapgaulės patirtys.

Veikale galutinai diskredituojamas kapitalu grindžiamas akademinės sistemos žodynas. Pirmą kartą šalies ir pasaulio istorijoje taip bekompromisiškai atveriamos destruktyviosios sąvokų diskursas ir kontekstas paskirtys kolonizuojant ir vampyrizuojant kolektyvinę pasaulio (pa)sąmonę.

Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys – tai parankinė knyga jauniems žmonėms, kurie buržuazinę kultūrą ir integralią jos dalį – meną – naudodami ir sunaikins. Šio veiksmo būtinybės iki šiol nesuvokė ankstesnės kritikų kartos. Tai knyga visiems ir kiekvienam, kas nori radikaliai užsiimti kritika, beje, tokia, kuria remiantis, galima pradėti organizuotis gyvenimui. Dėl to išskirtinai plačiai yra nagrinėjamos pačios įvairiausios mirties formos, apraiškos ir suvokimai.

Chudožnik: Ačiū, polemika įspūdinga. Toks hipotetikos ir faktologijos kokteilis sprogo kaip atominė bomba. Tikiuosi, mūsų kolonija – pagaliau – visam pasauliui atvers vartus į parasubstancinę metafizinę visatos dimensiją. Pagarba!

Monika Krikštopaitytė: Tai yra tekstinis monstras, kurio aš nepajėgiu perskaityti ir net neabejoju – niekas neskaitys... Tokios apimtys yra šantažas, o knygoje plėtojamos temos ir „problemos“ – išpūstos iš varlės pilvo!

Žilvinas Kempinas: Tai tragikomiškai nuodinga bala.