„Gėlių Dievo motina“ (Notre-Dame des Fleurs, 1943) – debiutinis kontroversiškojo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Jeano Genet romanas. Jame poetiškai ir kartu šokiruojamai perteiktas Paryžiaus dugno gyvenimas. Daugelis romano veikėjų – visuomenės užribyje atsidūrę homoseksualai ir nusikaltėliai, tarp kurių tuo metu gyveno ir pats autorius.

Romano regėjimai neatsiejami nuo seksualinių geidulių. Tai himnas vienatvei, pakylėjamai beveik iki religinio kulto. Jeanas-Paulis Sartre’as „Gėlių Dievo Motiną” vėliau pavadino „masturbacijos epu”. Paulis Valéry, perskaitęs romano rankraštį, pasakė, kad tai genijaus kūrinys, tačiau jį reikia sudeginti.

Kiekvieno knygos veikėjo veiksmus lydi erotika ir seksualinė ekstazė, bet šie potyriai yra persmelkti vienatvės ir bejėgiškumo jausmo mirties akivaizdoje. Bejėgiškumo suvokimas palėpėje greta Montmartro kapinių gyvenantį transvestitą paverčia didžiąja Šventąja, o jo meilužį, giljotinuoti nuteisiamą jaunuolį, –  ypatinga asmenybe vardu Gėlių Dievo Motina...

Šį kūrinį J. Genet pradėjo rašyti 1942-aisiais, kada už vagystę iš knygyno (norėjo nukniaukti tuo metu niekam nežinomo M. Prousto tomelį) buvo įkalintas trims mėnesiams. 1943-aisiais „Gėlių Dievo Motina” buvo atspausdinta 350 egz. tiražu ir išdalyta Paryžiaus homoseksualams kaip erotinė literatūra.

Jeanas Genet (1910–1986) – prancūzų rašytojas, dramaturgas ir poetas. Radikalus individualistas, griežtai neigęs visuotinai priimtas visuomenės elgesio normas. Už grotų praleido keturiolika metų – daugiausia už vagystes. Būtų praleidęs ir daugiau, tačiau 1943 m. jį iš kalėjimo išgelbėjo Jeanas Cocteau, pareiškęs, kad J. Genet yra aukščiausios prabos moralistas ir naujasis Rimbaud.

Literatūroje J. Genet išgarsėjo kaip marginalizuoto vagių, žudikų, plėšikų, homoseksualų ir prostitučių pasaulio pasiuntinys. Savo romanuose ir dramose jis ne tik kvestionuoja įtvirtintas moralines normas, bet ir jas perkuria, suteikdamas galimybę kitomis akimis pažvelgti į mus supantį pasaulį. J. Genet kūriniuose išdavystė tampa aukščiausiu moraliniu aktu, o žmogžudystė – sekso prisodrinta dorovingumo grimasa.

Žymiausi J. Genet kūriniai: poezijos rinkinys „Mirtininkas“ (Le Condamné à mort, 1942), romanai „Gėlių Dievo motina“ (Notre-Dame des Fleurs, 1943), „Rožės stebuklas” (Miracle de la rose, 1946), „Laidotuvių iškilmės“ (Pompes funèbres, 1947), „Kerel“ (Querelle de Brest, 1947), „Vagies dienoraštis“ (Journal du Voleur, 1949), pjesės „Tarnaitės“ (Les Bonnes, 1947), „Aukštoji priežiūra“ (Haute surveillance, 1949).

IŠTRAUKA:

Šventoji buvo žavinga ir vis dėlto panėšėjo į visus tuos šventiškus valkatas, nekasdieniškų reginių ir meniškų vizijų medžiotojus, gražuolius lošėjus, tempiančius paskui save visą neišvengiamą magiškųjų miestų šlamštą. Jie vos krusteli, – pasitaiso kaklaraištį ar nukrato cigaretės pelenus, – o, rodos, į darbą paleidžia lošimo automatą. Šventoji į mazgą rišo miego arterijas. Jos žavesys buvo nenumaldomas. Jei viskas priklausytų nuo manęs, paversčiau ją lemtinguoju herojumi, tokiu, koks man labai patinka. Lemtingasis reiškia sprendžiantis likimus tų, kurie į jį žiūri apstulbę. Jos klubai būtų akmeniniai, skruostai lygūs ir žvilgantys, akių vokai sunkūs, o pagoniški keliai tokie vaiskūs, kad juose atsispindėtų mąslūs nusiminusių mistikų veidai. Iš jos atimčiau visą jausmingumą. Tebūnie jinai ledinė statula. Bet aš puikiai žinau, kad vargšas Demiurgas yra priverstas kurti pagal savo paveikslą ir kad Liuciferio jis nesukūrė. Savo kameroj pamažu turiu perteikti kūno virpulį granitui. Aš ilgam pasiliksiu vienas su juo ir priversiu jį justi mano kvėpavimą ir mano bezdalus, iškilmingus arba saldžius bezdalus. Ir visą tą laiką, kol rašysiu šią knygą, kad nesuakmenėtų po truputėlį maitinčiau Šventąją savo kančiomis, palengva ją vaduočiau iš blogio ir galiausiai paėmęs už rankos nuvesčiau į šventumą.