„Kai kurie vadina juos benamiais. Naujieji klajokliai nesutinka su tokiu apibūdinimu. Jie turi ir kur prisiglausti, ir transporto priemonę, todėl vadina save tiesiog beviečiais.“

Įprastą būstą išmainiusi į namelį ant ratų, autobusiuką ar automobilį, naujoji klajoklių gentis juda per Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Meksikos iki Kanados, iš rytų į vakarus ir atgalios. Buvęs „McDonaldʼs“ viceprezidentas, darbo netekusi 38-erių moteris, į pensiją išėjęs San Fransisko taksistas... Knygos istorija sukasi apie Lindą May – septintą dešimtį pasiekusią linksmą ir rūpestingą kompanijos sielą, buvusią statybos technologijų specialistę, dabar gyvenančią iš sezoninių darbų. Ji didžiuojasi į save panašių žmonių atsparumu ir kūrybingumu – jie leidžiasi į kelią, kad išgyventų.

Šis pasakojimas apie naują subkultūrą – žmones, kurie dar visai neseniai gyveno įprastai, buvo vidurinės klasės dalis. Vieni neatsitiesė po 2008 metų ekonominės krizės, kiti, tiesiog nebeišgyvendami iš uždarbio, nusprendė atsikratyti nebepakeliamų sąskaitų ir būsto paskolų, kad išsaugotų laisvę.

Ši socialines temas tyrinėjančios žurnalistės Jessicos Bruder knyga įkvėpė Chloé Zhao pastatyti filmą „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020), pelniusį Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ ir JAV Kino meno ir mokslo akademijos „Oskarą“. Autorė trejus metus keliavo su herojais – gyveno kemperyje ir dokumentavo jų kasdienybę. Knyga išversta į 24 kalbas, apdovanota Ryszardo Kapuścińskio premija, teikiama už literatūrinį reportažą. Pasakojimas paremtas J. Bruder tyrimu „Pensijos pabaiga“.