Septynias knygas išleidusio jauno rašytojo Vilio Normano romane „Masturbacija“ ironiškai piešiamas nužmogintos sistemos paveikslas išgalvotoje Absurdistano oligarchinėje respublikoje: fragmentiškų situacijų absurdas, biurokratijos ir verslo užkulisiai, žmonių virsmas bejausmiais robotais, slegianti vienišumo ir susvetimėjimo atmosfera.

Tai knyga apie skausmingai malonią šiuolaikinių žmonių vienatvę komfortabiliame pasaulyje. Šiame pasaulyje yra visko: nuo brangiausių ir gražiausių daiktų iki mokslo stebuklų, bet nėra laiko bendrauti, nėra drąsos atsiverti, nėra drąsos būti nenaudingam, kitaip tariant, nėra laiko būti žmogumi. Knygos veikėjai – jauni ir visas iliuzijas praradę vieniši šio pasaulio piliečiai, kuriems jokia vieta nėra namai ir jokia būsena nesuteikia laimės.

Postmodernistinis individualizmas jau seniai užgožė bet kokią solidarumo, pasiaukojimo ar altruizmo idėją, todėl vienatvė masturbuojantis geriausiai atspindi šiuolaikinio žmogaus, nenorinčio vergauti komercinėms idėjoms, bet nesugebančio joms pasipriešinti, aporiją. Toks žmogus juokiasi net ir iš juodžiausios nevilties, dėl nieko nesigaili ir nenori keistis. Bet ar jis turi iš ko rinktis?

***

„Šis romanas yra pavojingas.“ (Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis)

„Autorius peržengė ne tik barjerus, etikos ribas, bet ir pats save. Mane tai sujaudino, sužlugdė ir prikėlė. Geriausia, ką skaičiau per pastaruosius metus.“ (Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė)