Eduard Limonov

Nevykėlio dienoraštis

romanas / 2010 / 978-609-427-006-2 / 160 psl. / minkštais viršeliais su atvartais / Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius / Marija Mlinkauskaitė

Ištraukos

Didysis atradimas


Mėgstu beprotybę. Visas mano gyvenimas to pavyzdys. Užsiiminėju ne logika, o malonumais. Man patinka mano liguisti pojūčiai.

Kai prisireikia pakankinti kitą žmogų, išeinu į naktį ir ieškau aukos.

Keletą kartų jau šį bei tą išbandžiau, buvau laimingas.

Šiandien gatvėje radau dolerį. Nusipirkau gėlių.

Užvakar smogiau žmonai peiliu. Beje, ji atsipirko tik lengvu išgąsčiu.

Su šita moterim mane sieja paslaptingi ryšiai. Iš pirmo žvilgsnio mūsų santykiai aiškūs – prieš metus ji mane paliko. Tačiau ką apie mus gali žinoti aplinkiniai?

Egzistuoja nematomų dalykų.

Kažkas iš mūsų auka, kažkas budelis. Laikas nuo laiko keičiamės vaidmenimis. Net patys gudriausi žmonės nieko nesupras. Viską išsiaiškinti gali tik velnias. Jis juk ir užvirė tą košę.

Štai, atrodo, jinai, o štai, lyg ir Limonovas. Bet, kartoju, reikalas kur kas sudėtingesnis.

Kartais vaikštinėju pasistatęs palto apykaklę. Praeiviai vitrinose mato tik batus ir skrybėles. O man jie jau seniai nebe batai ar skrybėlės, o ryškūs bei paslaptingi simboliai ir ženklai, kurie kalba, grasina, kartais nuo jų bėgu, lyg nuo tikrų persekiotojų. Juk jie ir yra tikri – ypač tie juodi ilgaauliai iš 45-osios gatvės – aš jų tiesiog bijau. Juose skamba melodija, jie šypsosi ir kvepia.

Daug ką mėgstu miestelyje, kuriame dabar gyvenu. Jis – Niujorkas – ganėtinai didelis. Jo šiukšlės – pačios gražiausios šiukšlės pasaulyje. Pažįstu vieną žmogų, bandantį jas piešti. Kol kas jam nesiseka, tai yra piešia jis gerai ir teisingai, tačiau šiukšles reikia piešti taip, lyg jos būtų gėlės. Pažinojau vieną dailininką – jis buvo beprotis – ak, kaip jis piešė gėles! Draugavo su manimi, kartais miegodavo po rojaliu. Ir apskritai, visa tai buvo taip seniai, kad net galva skauda.

Žinoma, man prieinamos paprastos pramogos. Pavyzdžiui, laukiu pavasario. Nesakau, kad pavasaris tai gerai – laukiu jo kaip puvėsio – juk puvėsiai man mieli. Atsivers ir apsinuogins tai, kas prisikaupė per žiemą – ištekės pūliai, veidai ims kalbėti patys už save, miestelis taps didžiule judančios mėsos sankaupa – mėsai būdingas kvapas ir betikslis Brauno judėjimas – taip mane mokykloje, pustamsiuose chemijos ir fizikos kabinetuose mojuodami kolbomis ir retortomis, mokė protingi žydai mokytojai.

Niekad nebuvau žiaurus. Nepadeginėjau šunų ir kačių, nenukirtinėjau jiems uodegų bei letenų, nemedžiojau žiurkių ir paukščių. Po laukus ir miškus vaikštinėjau be jokio tikslo. Kankinti gyvūnus ar augalus nebuvo malonu. Dar nepažinojau laimės kankinti žmones.

Didįjį Atradimą padariau netyčia, likus keletui dienų iki trisdešimt trečiojo gimtadienio. Tai buvo pats fantastiškiausias mano gyvenimo laikotarpis – išskleidžiau sparnus – velniškai kikendama, mane paliko mylima moteris – dusau kančiose ir dieną, ir naktį – isteriškai blaškiausi, masturbavausi – sudėtingas reikalas. Rijau savo spermą užgerdamas vynu – dievų nektaras ir ambrozija. Būtent tada galų gale išnyko liūdesys, o mano gyvenimas virto švente.

Didįjį Atradimą padariau smaugdamas žmoną. Tiksliau sakant, tada, kai iki galo nepasmaugęs, paleidau. Žvilgtelėjau į ją, ką tik buvusią įžūlią patelę, besididžiuojančią savo sugebėjimais, joje pabuvojusių bybių kiekybe ir kokybe. Tik žvilgtelėjau... ji buvo... O, tos akimirkos niekad nepamiršiu. Tik dėl to verta gyventi. JI MYKĖ. Chalatas praskleistas, šonuose išvirtę tušti vatiniai liemenėlės kaušeliai, ant gražaus pilvo negraži raukšlė. Ji troško gyventi. Galėjau jai paliepti – bučiuok man kojas, ėsk mano išmatas, laižyk mane – ji tuoj pat viską įvykdytų. Keistai šypsodamasis paliečiau jos nuogas krūtis – mažai ką tesupratau, ir ką čia reikėjo suprasti, pajutau mane užliejantį pasitenkinimą. „Išpisiu tave ir paleisiu” – ištariau, nors pisti jos man jau nebereikėjo. Tada patyriau orgazmą – ten, kelnėse, išsiveržė, ir aš nevalingai pasitryniau nugara į kvailo medinio suolo, ant kurio mes sėdėjome, atkaltę (jis mūsų vargšėje šeimoje atstojo sofą). Štai tada supratau, kad man PATINKA SMURTAS. Pasidarė ramu ramu. Visi pasaulio rūpesčiai minkštučiais vatos debesėliais pakilo į transcendentinį juodą dangų. Taip padariau Didįjį Atradimą. Žmonės – skausminga apgailėtina mėsa, prispausk juos stipriau, ir tas, kuris filosofavo, darė biznį, kūrė, buvo autoritetas ar veikėjas, ir ta, tokia, kuri tarytum mylėjo tą ir tą, visi jie tik mykia ir verkia. IR MALDAUJA...

Susigyvenau su savo atradimu. Su juo gera gyventi. Aš visai ne žiaurus, daugelis mane laiko geru žmogumi. Tačiau aš kažkodėl abejingas kelionėms ir neypatingai trokštu pinigų. Juk turiu kitą aistrą. Negaliu atsisakyti malonumo kada nors dar kartą žvilgtelti į taip mykiantį žmogų, ypatingai malonu taip daryti su seksualiai artimais žmonėmis. Norisi baisiai. Matot, įsiminiau tą orgazmą ir noriu vėl.

Žinoma, prisibijau įstatymo. Nesutinku beatodairiškai rizikuoti. Pačios bausmės nebijau, tačiau tada iš manęs atims dar vieno malonumo galimybę.

Tada, kai ateis balandis ir gegužė. Tada suvešės žolė, susprogs augalai, susmirs moterys po sijonais ar kelnėmis, bjauriais spuogais nueis visos miesto sekretorės. Tada, kai gamtoje įvyks eilinė visiškai niekam nereikalinga revoliucija, tada aš kai ką išbandysiu. Žinau tą būseną, kurią patirsiu, todėl iš anksto virpu... Vieni kolekcionuoja drugelius, kiti – geraširdžiai ir nuolankūs dičkiai – žaidžia kamuoliu. O aš – keistas žmogus.


***

Matau: beveik visi nelaimingi. Ką gi su jais padarysi?

Kai kurie – dažniausiai aktorius su aktore – sueina pavargę, keturiasdešimties metų, ir gyvena kartu. Juk vieniems baisu. Ir jau nebesiknaisioja vienas kitame – kenčia kits kitą – kad tik ne vienišas – juk baisu. Jų akyse švyti siaubas, kai netyčia pamatai juos, įsikibusius vienas į kitą, „People” viršelyje. Baisu. Gali atplėšti.


***

Niujorke visiškai nesimato mirusiųjų. Įsigudrino nepastebimai juos iš gyvenimo pašalinti. Namuose lavonų nelaiko, neleidžia draugams atsisveikinti. Tarytum dalį gyvenimo atima.

Atmenu, nuomojausi Maskvoje kambarį. Grįžtu kartą naktį namo, o ten šviesa. Neįprasta. Paprasti žmonės – kaimynai, darbininkai tokiu metu visada miega. Įėjau – iš karto tapo aišku. „Mūsų Toliko kančios pasibaigė!” – pranešė kaimynė bobutė. Kaimynas – 44 metų šaltkalvis, dejavęs už sienos nuo skrandžio vėžio, pagaliau paliko šį pasaulį. „Eik, pažiūrėk! – nutempė paskui save bobutė, – mes jau patys apiplovėme ir aprengėme”.

Nuėjau, aš, kaip ir jie, rusas, todėl į mirtį žiūriu pagarbiai.

Guli ant stalo juodu kostiumu, tik be batų, vienomis kojinėmis. „Paliesk – kojos jau atšalo” – sako bobutė – ir ranka suspaudžia kojinėtą pėdą. Paliečiau ir aš – šalta. Šaltkalvio Toliko daiktus pagal seną paprotį išdalino. Man teko dveji balti marškiniai ir beveik naujos odinės pirštinės. Tik per didelio dydžio. Stambus vyriškis buvo. Daiktus kažkam padovanojau. Rodos, dailininkui Vorošilovui.


***

Neteko sutikti žmogaus, prieš kurį galėčiau atsiklaupti, pabučiuoti jo kojas ir nulenkti galvą. Norėčiau taip padaryti, eičiau paskui jį ir jam tarnaučiau. Bet tokio žmogaus nėra. Visi tarnauja. Niekas neveda. Niekas nemina naujų kelių.

Keliai tušti.

***

Aprenkit mane baltai! Duokit į rankas ugnies! Nurėžkite apykaklę. Veskite į giljotiną. Noriu mirti jaunas. Atimkit gyvybę per jėgą, užmuškit mane, nukankinkit, sukapokit gabalais! Limonovas negali pasenti! Padarykit viską kuo greičiau. Geriausia balandį arba gegužę!


***

Eina vakar per Brodvėjų juodukas ir melancholiškai vapa: „Myliu King Kongą... Myliu King Kongą... Myliu King Kongą...”

Aš jam nusišypsojau. Ir jis nusišypsojo. Susižvalgėme lyg suokalbininkai.

Mes juk žinome. Esmė visiškai ne toje didžiulėje beždžionėje.

Vakar dar vieną saviškį sutikau. Nusilenkęs, artistišku judesiu bandė iš vietos pajudinti automobilį. Baltaodis, aukštas, juokingas. Jis pats man taip nusišypsojo. Manasis tėvas taip nesišypsodavo. Aišku – mūsiškis.

Du per dieną – ne taip jau ir blogai.


***

Mano metuose, stebint visus iš šalies – žinau apie žmones viską. Labai juokingi. Štai šitie šoka. Anie dainuoja. Daugelis girti arba apsirūkę. Solidus žmogus, pratylėjęs visą vakarą, staiga strykteli ir ima šokti laukinį pasąmonės šokį.

Viskas pažįstama. Nuobodu. Kas paseno, kas sensta. Kas dar tik ruošiasi senti.

Tartum gyvenimo tikslas – kad N įsidarbintų geroje vietoje, M išleistų knygą, E laimingai ištekėtų, o D nusipirkų namą Niujorke.

Aš – mongolas totorius. Mano mama iš Kazanės. Mes, mongolai – gudrūs ir išmintingi. Vaikščioju tarp jų nuleidęs galvelę, mandagiai šypsausi ir slepiu laukinį mongolišką liūdesį, kuris užgimė tamsiose stepėse, prie miestų griuvėsių, kai visi vyrai jau išskersti, visi sotūs, visos belaisvės išpistos – o ką dar veikti šioje žemėje? Gyvenimo pilnatvė. Oi, broliai – nuobodu!

Ir širdis prie nieko nelinksta – stebiu...

***

Neturiu ką dabar pisti, chebra! Tai yra turiu, yra du objektai, bet, atleiskit, nemyliu jų. Gėda juos pisti, nors kartais ir pisu, apsirūkęs ar girtas, o vėliau save keikiu. Nuoširdžiai sakau – dabar nėra ką pisti. Nemuilinu jums akių, matote, ir savęs negražinu.

„Bybis!.. – vaikelis mano. Bedarbis mano – neatskiriama mano dalis. Vargšelis! Gyventum sau atskirai su gudria šaunaus jaunikaičio Edkos Limonovo galvele – tada gal ir būtum patenkintas”.

***

Eime į bažnyčią. Prasmuksim. Uždegsim žvakes. Ir nusidėsim. Nebūsiu iš viršaus, negulėsim kartu, viską darysim paprastai ir šlykščiai, kaip pigiuose porno žurnaluose. Atsistosi sudėjus rankas ir nulenkusi galvą prieš altorių, o aš užversiu tavo juodą paltą – balta kiaulytė apsinuogins, žiūrėdamas į senstantį drėgną baltumą užversiu akis, tu priklaupsi, mes pasistengsim įsprausti penį į šulinį ir nuplauksim. Mus lydės švelnūs mūsų Dievo žvilgsniai, jo kvėpavimas, kvapnus akmens ir medžio grožis... Ir aimanos, ir dejonės, ir žvakių mirgėjimas, ir užslėptas pojūtis – eglutė, Naujieji metai, vaikystė, mama iškepė saldžių pyragėlių. Tu juos valgai, kūną užlieja šiluma. O tu juos valgai paskutinį kartą.


***

Visada buvau vargšas. Patinka būti vargšu – tai meniška ir artistiška – gyventi vargingai – tai gražu. Juk aš, žinot, – estetas. Varge estetizmo nors šakėm kabink.

Kartais man atrodo, kad valgau olandų natiurmortus.

Žinoma, ne visus, tik tuos, kurie vargingesni. Virtos neskustos šaltos bulvės vienišos saldžiai guli blyškiame lėkštės ovale, šalia padėtas pilkšvos duonos kąsnis, begėdiškai žalias svogūnas ir blizganti druska. Ne poetas ryte surytų juos, išvydęs laikraštyje, paskubomis, purvinais nagais.

Ne estetas irgi juos surytų.

O aš – su šakute ir peiliu – neskubu, užkandžiauju lyg atlikčiau nuostabiai gražią chirurginę operaciją. Gražią ir tikslią, nuo tikros operacijos ji skirtųsi tik keliais pustoniais. Maniškiai pustoniai labiau blankūs ir migloti.

Baisiai patinka būti vargšu. Pusę dienos mąstyti – ar eiti į kinoteatrą „Playboy”, kur du filmai kainuoja dolerį, o gal jie ne tokie geri, kad mokėčiau tiek daug. O gal alkanam apsilankyti kur nors „Village”, kur iš už kiekvienų durų kvepia kažkuo ypatingu.

Man taip patinka būti vargšu – griežtu, švariu, tvarkingu vargšu, trisdešimt ketverių metų vyriškiu, visiškai vienišu. Ir patinka tyliai dėl šito graužtis. Ir balta nosinaitė kišenėje.

***

Man patinka, kad aš avantiūristas. Tai dažnai gelbsti. Jei staiga lietus, pykina, bloga ir norisi verkti, pagalvoju: „Ei, tu juk avantiūristas, ar maža kaip būna. Laikykis, vaikeli, pats šį kelią pasirinkai, nenorėjai gyventi kaip normalūs žmonės – dabar kentėk”.

Tada susitvardai, kam nors paskambini, avele apsimeti, apgauni, žiūrėk – po poros valandų jau aukštuomenėj vaikštinėji, su žymiais žmonėmis šnekučiuojies, gražias moteris už rankų graibstai, įtaigiu balsu nesąmones pliauški. Žodis po žodžio, – būna, sutinki rytą prabangiuos pataluos, pirmieji spinduliai per užuolaidas skruostus kutena, į lovą kavą tau neša. – O aš vodkos norėčiau, – sakai. Nepatikėsi, bet atneša ir vodkos. Raukais, tačiau geri – juk pats prašei.

Man patinka, kad aš avantiūristas.

***

Jaunuoliai dažnai tingūs ir dirbti nenori. Na, jie ir teisūs. Vėliau juos prispaus, privers. Bet buvo teisūs. Kas gi gero darbe, kuo čia didžiuotis? „Aš dirbu, mokesčius moku”, – taip visą amžių klusniai ir pragyvena.

Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.

Netikiu, kad kam nors iš tikro patinka aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę spausdinti rašomąja mašinėle, siūti vyriškus marškinius arba gatvėse rinkti šiukšles. Vienus marškinius pasiūti kartais malonu, na, atspausdinti keletą puslapių irgi gerai – žiūrėk, moku, štai kaip puikiai išeina. Bet kad taip visą gyvenimą?! Netikiu, ir daugelis man pritaria. Viena moteris laimėjo loterijoje – iki gyvos galvos kas savaitę jai mokės po tūkstantį dolerių. Kaip jūs manote, jos žodžiais, ką ji visų pirma padarys? Žinoma, „stop my work”. Taigi, jaunuoliai, patys to neįtardami, yra teisūs. Juos palaikau, esu jų pusėje.

***

Labiausiai nemėgstu senų turtingų ledi. Kiekvienoje jų kokia nors bjaurastis slypi. Sekėsi prekiauti pyzdomis. Nusišypsojo laimė. Nemėgstu ir su šuniukais, ir be šuniukų. Ir parduotuvėje jų nemėgstu. Ir kai valgo nemėgstu.

Beje, ir jaunos merginos, kai valgo – atgrasios. Paprastai jos valgo daug ir godžiai – ypač po kelių bendro sekso savaičių, kai jau įsitikina, kad Jūs priklausote joms – galima atsipalaiduoti – štai tada jas ir matote tokias, kokios yra. Vargšas berniukas – Jūs įsivaizdavote... Princesė... Angelas – ryja mėsą gabalais kaip smakas, mykia palinkusi virš tiršto padažo, mirko lūpas sodriame raudoname vyne, saldžiai šnibžda ananasų ir kokosų kokteiliu – trumpai tariant, santykiauja su ėdesiu.

***

„Ek, jobanyj v rot!” – karčiai sušunki į tuštumą, vienas pats su savim. Dažnai surūkai dar vieną cigaretę. Arba vaikštai iš kampo į kampą. Arba žiūri pro langą. „Ek, jobanyj v rot!” Ir šiame šūksme daugiau prasmės, negu daugelyje knygų, netgi išgarbintoje senojoje biblijoje.

***

Man tai jau nebeįdomu. Na, moteris – galva, plaukai, dvi rankos, dvi kojos, na, skylė tarp kojų – kailiu ir vilna dengta. Na ir kas. O juk seniau moteris mylėjau – patiko jas pažinti, kažką su jomis veikti, patiko jų orgazmai, stebėti jų iškreiptus veidus patiko. Dabar visa tai palikau paprastiems žmonėms, malonumą jaučiu tik kovodamas prieš visuomenę ir visuomenes. Beje, vakar sunerimau dėl penkerių metų mergytės. Mažas gyvūnėlis nė kiek nesivaržydamas riedėjo vaikišku dviratuku – išskėtusi kojas ir atstačiusi pilvo apačią. Ten žiojėjo rožinis plyšelis, lyg kulkos palikta skylutė. Šautinė skylutė.

Nesu šlykštus bejėgis senis – moterys gatvėse manimi domisi, tačiau ta kulkos skylutė buvo tokia begėdiška, kad apimtas siaubo nusisukau. Daug begėdiškesnė už išpurtusią storos prostitutės pyzdą, kurią kažkada mačiau ankstyvoje jaunystėje.

Siaubingas vaikas.


***

Mergina, kurią myliu, bet nepisu, dažnai užsuka į svečius. Vienintelis mūsų suartėjimas – mano tualetas. Kai ji užsibūna ilgiau – naudojasi mano tualetu. Sako: „Ar galiu pasinaudoti jūsų tualetu?” – angliškai. Ir naudojasi.

Vėliau, jai išėjus, atsisėdu toje pačioje vietoje ir mąstau, štai čia ji apnuogino savo sėdynę, viskas kitkas irgi matėsi.

Ir susijaudinu.


***

Rytas. Žvilgtelėjau į savo išmatas unitaze. Kyšo agurko sėklos. Nesuvirškina, reiškia. Atradimą po trisdešimt ketverių metų padariau. Agurkai jau seni – sėklos kietos. Ruduo.


***

Būti žmogumi – baisiai kvaila.

Žiūriu: centrinio parko krūmuose kažkas juda – nedidelis juodas žvėrelis – gal paukštis, gal žiurkė. Spoksau, domiuosi, krūmus sklaidau, bėginėju iš visų pusių, penkias minutes sugaišau. Vėliau sau pagalvojau: „Kokio bybio, mano reikalas pyzdinti sau į viešbutį, nechui domėtis!”

Ir nuėjau.


***

Aš baisiai smalsus žmogus. Atsimenu, vienam šuniui vis kišdavau penį palaižyti. Tada man buvo dvidešimt ketveri. Buvo žiema, sėdėjau ant raudonos kušetės.

Šuo nelabai to troško, lyžtelėjo porą kartų, ir viskas.

Visą gyvenimą mano penis ramybės neduodavo.

Tuose namuose, be šuns, gyveno dar vienas gundantis objektas – trylikametė šeimininkės dukrelė. Atsimenu, virpančiais pirštais matavau atstumą tarp krūtų – baltą palaidinę jai siuvau. Šalia stovėjo motina. Ir tuometinė mano žmona. Abi spoksojo.

Palaidinės reikėjo kažkokiai pionierių šventei.

***

Viskas lyg ir nieko. Netgi nuostabu ir gera – niekas manęs nekliudo, nereikia netgi alkoholio, o jo milijonieriaus namo rūsy yra pačio geriausio – nors vežimu vežk. Tik štai nenoriu drumsti rudeniškos šviesos.

Pasaulis. Gyvenimas. Viskas tarytum sustojo. Saulutė šviečia – širdyje ramu.

Tik visa tai apgaulė. Ryt poryt driokstels pasaulis – vėl sulips purūs plaukai, vėjas suvels, lietus suvilgys, moteris išduos. Bučiuoju rausvą medžio lapą, nukritusį ant mano sąsiuvinio. Būk pasveikinta, gamta!

Žmonės, užmuškite mane gražiai, labai prašau!

***

Sninga. Mąstau, kaip gerai būtų nusinuodyti kokia nors ryškiaspalve šlykštyne, visko neišgerti, palikti truputį ant stalo, plonasienėje stiklinėje. Nusinuodyti žvelgiant į sniegą. Padaryti taip iš gyvenimo džiaugsmo, vien tik iš džiaugsmo, iš džiaugsmo ir žavesio.


***

Savo meilę revolveriui dažnai parodau vakarais, kai dedu jį ant stalinės lempos apšviestos pagalvėlės kabinete – švelniai jį išardau, išdėlioju atskiras dalis ir grožiuosi. Jis mano ištikimas, rimtas ir tikras draugas. Nuostabus, elegantiškas, išraiškingos formos, atskiros detalės kupinos jėgos bei prasmės. Patiriu malonumą, kai žiūriu į jį.

Savo revolverį paprastai apžiūrinėju ilgai, po to glostau, sutepu geriausia alyva, kokią tik randu šiame mieste.

Kadaise turėjau jauną baltakrūtę merginą, kurią labai mylėjau. Pisdavausi su ja daug kartų per dieną, o kai jau pavargdavau ir likdavau be jėgų, bet vis dar trokšdavau stebėti, kaip ji blaškosi ir verkia iš meilės malonumų – tada savo penį pakeisdavau revolveriu. Visai sėkmingai, baisiam mano draugės malonumui. Beje, visada išimdavau kulkas.

Abu mes buvome paslaptingi bepročiai – aš ir ji, todėl man imant šovinius, ji visada nusigręždavo, jai norėjosi manyti, kad išėmiau ne visus, galbūt kokį vieną palikau, tada jai pasidarydavo baisu.

***

Nueiti prie jūros. Prisėsti, patimpčioti vandeny išmirkusį lyną. Užkąsti žuvies, užgerti degtine, pusvalandžiui kvailai susimąstyti. Žvelgti į jūrą, užmiršti, kas tu – fašistas, komunistas ar dar blogesnis. Prisiminti kokią nors Verą, ne, geriau tą ištvirkėlę Mariną, kuri buvo įsimylėjusi tave Koktebelio kalnuose...

Atsipeikėti, pajusti, kaip apima liūdesys, tada patraukti į miestą. Tenai, kur blaškosi žmonės, trokštantys meilės ir savo artimo dėmesio. Nueiti ir ką nors apvaisinti ant pridergtos paklodės, visiškai niekam nereikalingo lytinio akto metu. Tegul pučiasi pilvas. Auga niekam nereikalingas žmogus.

***

Levui Nikolajevičiui Tolstojui, jei būtų dar gyvas, trenkčiau per galvą pliauska, už buitinius moralus, baisų dviveidiškumą, už tai, kad didžiuose kūriniuose neaprašė, kaip savo valdose išpiso daugybę kaimo mergaičių.

Aleksandras Isajevičius Solženycinas, du kartus buvęs mano bendrapilietis, vertas paskandinti išmatose. Už ką, paklausite? Už stiliaus neturėjimą, už pilkus bei nuobodžius jo herojus, už rusofiliškus kareiviškus ir kalinių vatinukus, kuriais jis juos papuošė (duok jam valią – visus rusus taip aprengtų) – už lėkštas mintis, kurias jis jiems į galvas įkalė, už visą tą didaktinį šventeivišką pasaulio vaizdą, kuriame nėra vietos linksmybėms. Už visa tai – į šūdus jį, į šūdus!

***

Boba – visa ko priežastis. Ak, na ir baisios jos...

Dabar ji užsimanė, kad aš kažkaip įsigudrinčiau ir užkariaučiau jai kokią nors šalį, bent mažytę, labiau norėtų kokios nors salos. Atsakiau jai žaismingu moterišku balsu:

„Na, Li, brangusis, užmušk prezidentą, pakėlusi suknelę ir rodydama „tai” – savo pyzdą,– kalbėjo Marinka Prusakova. – Neužmuši – negausi”. „Užmušiu, užmušiu, Marinka”, – šnibždėjo Osvaldas. Ir traukdavo į tirą – treniruotis.

Toks buvo atsakymas. Juk sakyti tiesą – labiausiai iškrypęs malonumas.

Net 1978 metais moterys kalba tuos pačius dalykus, kaip ir prieš mūsų erą, kaip kryžiaus žygių metu. Ne visiems, aišku, tik tam tikriems vyrams, pasiutusiems šunims, tokiems, kaip aš. Aš tuo didžiuojuosi.

***

Nė nemirktelėjęs stojau blogio pusėn – raganų, vampyrų, nusidėjėlių, nacių, čekistų, Ravaljako, nužudžiusio Henriką Ketvirtąjį, Osvaldo, nužudžiusio Kenedį, Če Gevaros ir nieko nenužudžiusių nevykėlių, tų, kurie visą gyvenimą iki pat žilos galvos stovi lyg šveicoriai, pagarbiai nulenkę galvas prie turtuolių namų durų ir sveikina pro šalį einančius turtingus senius ir senes bei turtingus jų vaikus. Visus tuos metus jie stovi tvirtai sukandę dantis, o viduje kažkas vis auga, lenda į paviršių, kartais jie vos susilaiko neišprievartavę jaunutės ilgablauzdės Kristinos – žymaus naftininko dukters, šešiolikos metų, kartu su drauge linksmai gyvenančios didžiuliame bute per visą aukštą, kuriame dažnai svečiuojasi jaunuoliai ir vyrai degančiomis akimis.

Taip, stojau blogio pusėn – mažų laikraštukų, kopijuotų lapelių, partijų bei judėjimų, kurie neturi jokių šansų. Jokių. Patinka politiniai susirinkimai, į kuriuos ateina vos keletas žmonių, patinka kakofoniška muzika, kurią groja nemokšos muzikantai chroniškų nevykėlių veidais. Grokit, grokit, mielieji... Nekenčiu simfoninių orkestrų, baleto, išskersčiau visus violončelininkus ir smuikininkus, jeigu tik ateičiau į valdžią.

***

Šią civilizaciją reikia sugriauti visoje Žemėje – Rusijoje, Kinijoje, Amerikoje. Sugriauti, pajungti šiam tikslui visus nepatenkintuosius. Jokių išrinktųjų klasių, jokių darbininkų diktatūrų, kuo tas iš fabriko geresnis už bet kokį kitą žmogų? Juk tai kvaila, geresnis tas, kuris labiau nekenčia civilizacijos. Mes neatsakome į klausimą, ką statysime tuščioje vietoje. Mes sakome: „Mūsų tikslas – sugriauti”. Ne iš pagrindų, kaip giedama Internacionale, o dar giliau, su šaknimis, viską, kad liktų tik dulkės, taip, kaip senovės miestus griovė nugalėtojai, o paskui užardavo.

***

Štai miestą po miesto užima revoliuciniai nevykėlių būriai. O imperijos armijos kareiviai, išgirdę nevykėlių kraujo, jau seniai tekančio jų gyslomis, balsą – prisimena kaip juos pagimdė, nusiplėšia imperijos antpečius ir švytinčiomis akimis, su gėlėmis skrybėlėse grįžta į savo gentį, glėbesčiuojasi su saviškiais.

Miestas po miesto, pradedant sprogimu Didžiajame Niujorke, Amerika tampa laisva, o aš – E.L. einu kolonos priekyje, visi mane pažįsta ir myli. Žygiuoju nublukusiais nuo revoliucinės vasaros karščio plaukais.

Ir griūva viskas, kas nežmoniška – bankai, biurai, teismai, gamyklos, chemijos, geležies fabrikai ir visos kitos šlykštynės.

***

Jei galite pabusti vieną lietingą pavasario rytą, pagulėti, pamąstyti, paklausyti muzikos ir staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš niekas šiame gyvenime – tik dulkė ar šūdo gabalas”, – tada jums dar ne viskas prarasta. Prisipažinti sąžiningai, ne kitiems, o sau.

***

Naktį vonioje šypsausi iš gyvenimo komedijos, šypsausi savo atvaizdui veidrodyje.

„Ką, drauguži, - juk komedija, a?” Ek, tikra komedija, taip taip, komedija. Dievuliau, juk juokinga staiga pasijusti, kad atsidūrei kažkur Amerikoje, naktį vonioje, vienam, ir šypsotis. Netgi nusikvatoti.

Šviesos nedegiau, ji iš virtuvės sklinda.

***

Ek, kaip dažnai svajojau ir svajoju apie gražias, beprotiškai gražias merginas, deja, jų neturiu, tačiau kai galų gale turėsiu, kai turėsiu pinigų joms įsigyti – ir užgulsiu jas – tada, man rodos, nenorėsiu nieko kito, tik jas užmušti.

Nužudyti už tai, kad nėjo pas mane, vengė manęs, kai buvau jaunas ir talentingas kaip neišsiskleidęs žiedas, tikėjau akinančia saule – meile. Jos ateis tada, kai būsiu šlykšti sena žiurkė.

***

Gražus tu, švino gabalėli. Kerštinga tu, kulkele. Tu, kulka, karšta. Gera iššauti iš arti į išsprogusį, nudribusį Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento pilvą, apsaugotą tik languotais fermerio marškiniais, prasibrovus per vidurį tarp dviejų plačių nugarų, tvankioje Ajovos fermerių derliaus parodoje, kur nors tarp gigantiškų kukurūzų pasėlių, kur ganosi jaučiai, laistantys žemę geltonomis čiurkšlėmis, pramušančiomis jos plutą. Po to nubėgti link naujutėlaičių traktorių, įsmukti į eksperimentinį kotedžą ir užtrenkti duris...

Ir kol jie lenda pro duris ir langus – atsistoti visu ūgiu ant nedegaus stogo ir paleisti karštą kulką sau į smilkinį.

Likite sveiki.