Gyvavimo pradžioje „Kitos knygos“ (KK) leido keistą, avangardinę lietuvių literatūrą: Ramūną Jarą, Mantą Gimžauską-Šamaną, Fioklą Kiurę, Beną Januševičių, Skaidrių Kandratavičių, Žilviną Andriušį ir kt. autorius, kurie tuo metu nebuvo itin pastebėti oficialiosios kritikos, nes vyravo tam tikra lietuvių literatūros tradicija, nuo kurios šie autoriai buvo nutolę, kiekvienas į savo pusę. Šiuo metu, vykstant lietuvių literatūros atgimimui ir kylant skaitytojų susidomėjimui ja, matome, kad kiekvienas naujas autorius turi savitą balsą (B. Lastauskas, D. Žiūra, I. Dumbrytė, K. Zylė, G. Grušaitė, I Sokolovaitė), ir jie visi randa vietos, yra vertinami kritikų. Tradicija atsinaujina ir tarsi atsipalaiduoja, atrandama daugiau skirtingų būdų rašyti lietuvių literatūrą. Lyg tie tylūs dutūkstantinių avangardo balsai, kuriuos girdėjo tik keli skaitytojai, būtų pasėję sėklą, kuri dabar sudygo kur kas platesniu mastu.

Mantas Gimžauskas-Šamanas (1976–2007) – menininkas, poetas, kino scenarijų autorius, Lietuvos avangardo klasikas. Apie jį per mažai žinoma, turint omeny jo kūrybos mastą. Tai tragiškai žuvęs dar XX amžiuje ir XXI a. pačioje pradžioje kūręs autorius, tačiau savo vizijomis buvęs XXI amžiaus žmogumi, tarsi išpranašavęs XXI amžių. Nuo 1995 m. jo temų spektras išsiplečia ir apima platų, lietuvių literatūroje turbūt pirmą kartą panaudotą variacijų kaleidoskopą – nuo dramatiškų pasaulinės psichedelinės revoliucijos atgarsių iki pop- ir subkultūrinių afirmacijų. Savo literatūrinę brandą kūrėjas pasiekia poemomis – mini-epais: „Acid is Sweet“ ir „Antigravitacinė Voruta“. Prie brandžiausių jo kūrinių galima priskirti ir eilėraščių ciklus, dalis kurių dar niekada nebuvo oficialiai publikuoti („Naujasis Hitleris“, „Gyvenimo prievos“ ir „Mirties kambariai“). Rasta ir visai nežinomų kūrinių, dalis kurių irgi atsidurs rinktinėje.

Svarbus projekto aspektas – M. Gimžausko kūrinių tikslinė auditorija. Ne kartą rengtuose jo eilėraščių skaitymuose sulaukdavome audringos paauglių ir jaunimo reakcijos, susidomėjimo (nuo tradicinių eilėraščių skaitymo MO muziejuje iki Kupiškio gimnazijos moksleivių piešimo dirbtuvių Šamano poezijos motyvais). Todėl šis leidimys svarbus kaip aktyvi jungtis – perkurianti lietuvišką lyrinės poezijos tradiciją ir įsipinanti į naujųjų laikų neapibrėžtumu grįstą poetinę mokyklą. Devyniasdešimtiniais ir dutūkstantiniais būta daug neapibrėžtumo, dabar jo ne ką ne mažiau. Todėl ši kūryba stipriai rezonuoja.

Šamanas kūrybos lauke pasitelkė idėjas, kurios dabar tapo įprastos realybėje (nebe tik meno lauke). Jis su bičiuliais rengdavo protestus, kalbėjo apie neribotą saviraišką, apie įvairovės poreikį ir tai, kad griežtos ribos tarp dalykų ir sričių turėtų būti ištrintos. Tada, kai buvo apėmusi istorijos pabaigos nuotaika, jie dėl meninės provokacijos kūrė maoistų partiją, kalbėjo apie antiglobalizmą, laikydami tai psichedelinio meno projektu. Dabar radikalios populistinės politinės idėjos, ribų nebuvimas ir neribota saviraiškos laisvė, vedanti prie visuotinio emocinio išsekimo, tapo realybe. Net ir politikoje apstu labai radikalių iškrovų, kurios tais laikais būdavo nebent meninės provokacijos dalykas. Tokia štai Šamano, kaip menininko, intuicija.

„Šamanas kūrė eiles – kai jas skaitydavo, suklusdavo net triukšmingiausi poezijos vakaro lankytojai; rašė revoliucingus manifestus – jie skambėjo daug įdomiau nei garsių politikų pareiškimai; tiesiog kalbėjo – žaižaruojančios sakinių kaskados buvo tarsi melodija, plukdanti pas tik jam žinomus actekų dievus. Šių dalykų irgi niekas nepakartos.“ Antanas Šimkus

„Šamano kūrybą trumpai galima įvardinti kaip avangardinę literatūrą, kuriai būdingos ribinės psichodelinės patirtys, neretai peraugančios į (kontr) revoliucinius manifestus.“ Tomas S. Butkus

„Šamano tekstuose fiksuojamos ribinės būsenos: kas nors nuolat baigiasi, kažkas keičiasi, ta kaži ko pabaiga persmelkia. Mes nuolat mirštame nykstančiose akimirkose, Šamano tekstai tai fiksuoja. Tamsūs, bet skaidrūs, tarsi šešėliai žaistų su oranžiniais laužo atšvaitais, su fiziškai juntamu tolimų žvaigždžių mirgėjimu. Juose yra ta kiekvienoj akimirkoj tvyranti kaita, kiekvienoj akimirkoj tvyranti pabaiga. Tai dar buvo devyniasdešimtiniai, didžių pokyčių laikas. Dabar irgi didžių pokyčių laikas, gal dar didesnių. Šamano tekstai tarsi ritualas, įvedantis į kitą realybės sluoksnį, arba sugrąžinantis, įžeminantis, kai kartojamas. Dabar yra laikas šiai rinktinei. Laikas atkuriant ir vėl skaitant šiuos tekstus įsižeminti pokyčių laike ir įrašyti šį svarbų avangardo autorių į kanoną.“ Aira Niauronytė

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba