Autobiografiniais faktais grįstas romanas pasakoja apie jaunos asmenybės drąsą rinktis savąjį kelią ir išsivaduoti iš kitų žmonių lūkesčių.

Pulitzerio premijos laureatas, geografas ir istorikas Jaredas Diamondas jau klasikine laikomoje knygoje – „Žlugimas“ (2005) – tiria, kaip politiniai konfliktai, klimato kaita ir demografinis sprogimas sukuria sąlygas civilizacijai žlugti. Autorius aptaria ir jau išnykusias praeities civilizacijas, ir tas, kurioms pavyko išlikti.

Pirmojoje lietuviškoje H. P. Lovecrafto rinktinėje – apsakymai ir apysakos, aprėpiantys visą jo kūrybos kelią.

Nebanali filosofinė knyga apie meilę kaip apie brandžios asmenybės veiksmą, o ne efemerišką jausmą; meilė autorei yra kaip bet kokio santykio su savimi ar kitu pamatas.

Naujai atrastame Louis-Ferdinand’o Céline’o rankraštyje karas vaizduojamas kaip mirtinas užkratas, o kaip priešnuodis jam – seksualumas.

Medžiai ne tik rūpestingai globoja savo atžalas, bet ir pasirūpina senais, ligotais kaimynais. Medžiai jaučia, nuvokia, atmena. Netikit? Bet taip yra! Be to, tai priminimas, kad verta sulėtinti gyvenimo tempą ir įsiklausyti į gamtos kalbą.

Lotreamoniškoje P. Gudeikaitės poezijoje kartais gaivališkai ir atvirai, o kartais pasitelkiant intertekstus veriasi ribinės būsenos. Jos yra tarsi plona membrana tarp žmogaus ir realybės, tarp žmogaus ir jo vaizduotės siaubo, smelkiančio dar stipriau nei realybė.

Poezija, kurioje grubus ir netašytas Charlesas Bukowski apsinuogina iki sielos gelmių

R. Bolaño rašo apie rutinišką buvimą ir sukyla prieš jį; iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingų žmonių – tokiu R. Bolaño laikė ir save – kasdienybę staiga persmelkia nuotykio, to, kas neįprasta ir kas išlaisvina, nuojauta. 

Morale grįsti sprendimai kyla ne iš proto, o iš nuojautos – kaip rasti būdų sutarti su idėjiniais priešininkais?