Felipė Monteras ateina į seną namą su kiemeliu, kvepiančiu drėgna žaluma. Prietemoje užlipa dvidešimt dvi laiptų pakopas. Ant sienų – begalė žvakidžių, šviesą atspindi krištolo indai. Jo laukia darbo kambarys – raudonu aksomu apmuštas krėslas, senas riešutmedžio rašomasis stalas, aksomo užuolaidos. Jo laukia šimtametė moteris Konsuela, turinti jam užduotį. Drauge su ja gyvena jauna nuostabaus grožio jos dukterėčia Aura...

Pasaulis, esantis už namo ribų, išnyksta, girdėti tik skausmingas kačių kniaukimas. Riba tarp to, kas apčiuopiama, ir to, kad nerealu, išsitrina, lyg nunėrus į pasąmonę. Laikas tampa nenuspėjamas lyg būtų vaizduotės kūrinys. Įmanoma tampa bet kas.

Carlos Fuentes (1928–2012) – Meksikos rašytojas, kritikas, diplomatas, dėstė Harvardo, Kembridžo ir kt. universitetuose. Prisidėjo prie 7–8 deš. Lotynų Amerikos literatūrinio proveržio. Boom terminas reiškia didelės meninės vertės, naujos stilistikos literatūros kūrinių proveržį Lotynų Amerikoje ir jų visuotinį pasaulinį pripažinimą. Fuentesas kartu su Mario Vargasu Llosa, Gabrieliu García Márquezu ir Julio Cortázaru laikomi ryškiausiais boom rašytojais. Jis pelnė svarbiausią ispaniakalbiame pasaulyje Cervanteso literatūrinę premiją. Karjeros pradžioje, 1962-aisiais, išleista „Aura“ iki šiol skaitoma ir perleidžiama ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje.