„Beždžione ir esmė“ mus perkelia į 2108-uosius. Žmonija jau beveik susinaikino per tautinių valstybių karus, ekonomines krizes ir ekologines katastrofas. Po planetą klajoja sulaukėjusių vakarykščių garbingų piliečių minios, mėginančios iš naujo kurti mažas totalitarines religines bendruomenes. Per stebuklą išsigelbėjusios Naujosios Zelandijos mokslininkų grupelė surengia ekspediciją, siekiančią vėl atrasti Ameriką ir susigaudyti, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistytis tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis...

 Žmonijos vos nesunaikinęs Antrasis pasaulinis karas įkvėpė antiutopijų meistrą Aldousą Huxley pakoreguoti sąlygiškai „laimingo“ būsimo pasaulio vaizdą, kurį autorius buvo įtaigiai nutapęs 1932 m. šedevre „Puikus naujas pasaulis“. 1948 m. parašytoje „Beždžionėje ir esmėje“ A. Huxley mūsų pasauliui negailestingai nubreže pačią niūriausią ir baisiausią perspektyvą – globalų žmonijos krachą, kurį sukels dvi didžiausios Vakarų civilizacijos ydos: nacionalizmas ir aklas tikėjimas progresu.