„Ožiaragio atogrąža“ – tingaus fauno ir gyvenimo garbintojo brandos ritualas, iniciacija, kurią turi patirti kiekvienas, norintis save kūrybiškai realizuoti. Tai pranašiška knyga, įspėjanti apie vitališkam gyvenimui grasinančią sterilizuotą ir brutalią civilizaciją. Knygos herojus – jaunas ir nepripažintas rašytojas iš Bruklino – dirba Niujorko „Kosmodemoniškoje telegrafo kompanijoje“ – samdo ir atleidžia už grašius sutinkančius dirbti telegrafo pasiuntinukus – abiejų lyčių nevykėlius, ekscentrikus ir nimfomanes.
Naujajame knygos leidime stengtąsi kiek įmanoma priartinti tekstą prie originalo, ypač tose vietose, kur autorius vartojo obscenišką leksiką, papiktinusią to meto cenzūrą.
Pirmoji ir garsiausia Henry Millerio knyga – „Vėžio atogrąža“ (lietuvių kalba – kitos knygos, 2007), kurią 1934 m. išdrįso išleisti Paryžiaus leidykla Obelisk Press. Po penkerių metų pasirodė jos dvynė „Ožiaragio atogrąža“. Šios atviros knygos sukrėtė Europos literatūrinį avangardą ir sulaukė Elioto, Poundo, Becketto ir Durrello įvertinimo, tačiau už Prancūzijos ribų buvo beveik visuotinai uždraustos. 1961 m., po istorinio mūšio teisme, „Vėžio atogrąža“ pagaliau buvo išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose (Anglijoje – 1963 m.). Henry Milleris sulaukė pripažinimo ir septintojo dešimtmečio kontrkultūros pasaulyje buvo pradėtas vadinti laisvės ir seksualinės revoliucijos pranašu.

Ištraukos

... Nuo pat pradžių buvau nepriklausomas, – tik ne taip, kaip derėtų. Man nereikėjo jokio žmogaus, nes norėjau būti laisvas, laisvas daryti ir duoti, kaip man liepė įnoriai. Kai tik žmonės imdavo iš manęs ko nors laukti ar reikalauti, aš imdavau spyriotis. Taip atrodė mano nepriklausomybė. Buvau sugedęs, – kitaip tariant, sugedęs iš pat pradžios. Lyg motina būtų maitinusi mane nuodais ir, nors buvau atjunkytas anksti, nuodai taip ir liko organizme. net kai ėmė mane atjunkyti, rodėsi, kad esu visiškai abejingas; dauguma vaikų maištauja arba apsimeta maištaujantys, bet aš nė piršto nepajudinau. Dar vystykluose, o jau buvau filosofas. Priešinausi gyvenimui iš principo. Kokio principo? bergždumo principo. Visi aplinkiniai grūmėsi iš paskutiniųjų. O aš pats nedariau jokių pastangų...

Apie autorių

„Aš nerašau romanų, aš rašau apie save“, – teigė Henry Milleris, vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, įtvirtinęs „naujojo romano“ – kaip tradicinio romano, autobiografijos, socialinės kritikos, filosofinės refleksijos bei siurrealistinių asociacijų sintezės – sampratą.
Henry Millerio „atogrąžos“ – menininko, kūrybos žmogaus tapsmo literatūrinė išraiška.
Tai savotiškos autobiografijos, kurių tema – kūrybiškos asmenybės pasipriešinimas gyvenimo aplinkybėms, siekiančioms paversti žmones sistemos sraigteliais, savo vietą ir paskirtį žinančiomis bei nuolankiai su tuo susitaikančiomis didelio skruzdėlyno skruzdėlėmis.
Henry Millerio kūryba buvo apkaltinta ne tik pernelyg seksualiai atviru turiniu, bet ir mizoginija, panieka moterims, siužeto ir kitokiais literatūriniais trūkumais. Mažai kas lieka abejingas jo kūrybai. Jis mylimas arba nekenčiamas, nes priverčia perimti dalelę jo anarchiškos dvasios, įsiklausyti į save ir pasipriešinti nesvetingai, šaltai, kūrybišką ir vitališką gyvenimą neigiančiai tikrovei.

DĖMESIO! Draugiškas įspėjimas

Knyga išleista 2006 m., todėl dabar nebeatrodo labai prašmatniai (pvz., gali būti kiek pageltę puslapiai). Tačiau ji puikiai tinka skaitymui. :) Ačiū už supratimą!