Šis tekstas – ne tik per šviesmetį nuo savojo laiko nutolusi radikali feministinės analizė, numačiusi dirbtinį apvaisinimą, pinigų automatus, feministinį sukilimą prieš žeminančią moters reprezentaciją mene, bet ir stulbinantis skurstančios ir įžeistos moters pykčio liudijimas.
 Niujorko universiteto profesorės Avital Ronell įžanginis straipsnis išryškina manifesto parašymo aplinkybes, jo idėjas, bei autorės asmenybę šiuolaikiškame kontekste.
 Valerie Solanas išgarsėjo tuo, kad šovė į vieną žymiausių XX a. menininkų Andy Warholą ir jį sunkiai sužeidė. 1996 m. Mary Harron pastatė filmą „Aš nušoviau Andy Warholą“, kuriame pasakojama apie Valerie Solanas gyvenimą.

Pagrindinė mintis

Atsakingoms, pilietiškoms, nuotykių ieškančioms moterims, kurioms ši visuomenė visais atžvilgiais yra priešiška ir gyvenimas joje geriausiu atveju gali reikšti tik visišką nuobodulį, nelieka nieko kito kaip nuversti vyriausybę, eliminuoti piniginę sistemą, įvesti pilną automatizaciją ir sunaikinti vyrų giminę. (Valerie Solanas)

Apie autorių

RECENZIJA: Laima Kreivytė: Mirtinas ginklas
 Valerie Solanas (1936–1988) šiandien dauguma žino (jei žino) kaip pamišėlę, šovusią į Andy Warholą. Tai neteisinga! Taip, ji šovė į Warholą ir pataikė. Tiesą sakant – nušovė, ir tik operatyvi medikų pagalba išplėšė jį iš mirties nagų. Todėl jau kelintą kartą skaitydama neseniai išleistą Valerie Solanas Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą niekaip negaliu sutikti su įvadinio straipsnio autore Avital Ronell, kad Solanas kalbėjimas yra „nuolatinis šaudymas pro šalį“. Kalba šiandien baigia prarasti paskutinius revoliucinio įkarščio likučius – ir ne tik dėl to, kad dainuojančios revoliucijos baigėsi prieš penkiolika metų. Labiau nei vartotojiška kapitalizmo mašina kalbą susina klaidingai suvokiamas politinis korektiškumas ir terorizmo grėsmė. Kiekvienas aštriau pasakytas žodis dabar – ne tik provokacija, bet ir įkaltis. Ir tas viešas susilaikymas pratrūksta nevaldoma srutų srove anoniminiuose interneto komentaruose.
 Ką tai turi bendro su Solanas? Iš tiesų nedaug. Nes Solanas radikalesnė už daugelį komentuotojų ir tikrai drąsesnė už juos visus – nes provokuojančias mintis pasirašo savo vardu ir pavarde. Maža to, ji veiksmais demonstruoja pasiryžimą įgyvendinti savo nuostatas. Ir nors negalima pateisinti jos agresijos (paaiškinti ją galima vaikystėje patirta tėvo prievarta), pasikėsinimo aktas parodo, kad mintis ir veiksmas jai buvo vienodai svarbūs. Štai dėl ko apmaudu, kad šią ekscentriško būdo rašytoją prisimename tik dėl Warholo (ir Mary Harron filmo Aš nušoviau Andy Warholą). Nes mažiausiai ko ji norėjo, tai išgarsėti vyro dėka (tai iš esmės skiriasi nuo tų herostrato komplekso kamuojamų menkystų, kurie šaudo į garsenybes siekdami šlovės).
 Bet pagaliau ir Lietuvoje tokiam požiūriui atėjo galas. Kone pusamžiu pavėlavęs (parašytas 1967) garsusis Valerie Solanas SCUM Manifesto pasiekė ir mus. Reikia padėkoti vertėjui Edgarui Kliviui, kad dygaus ir kibirkščiuojančio autorės stiliaus nenuglostė švelniais lietuvių kalbos žodelyčiais, o parinko atitinkamo grubumo „sprogmenis“. Mat provokuojantis Solanas tekstas yra tikra bomba Lietuvoje. Tik reikia padėti ją teisingose vietose. Pradėti reiktų nuo seimo ir vyriausybės, o baigti mokyklomis ir vaikų darželiais. Būtina įdėti į visas internetines svetaines, kur žmonės renkasi pasirieti. Pastebėjau, kad ten gėjų ir feminizmo tema sukelia aršiausias reakcijas. O čia – lesbietė, feministė ir dar žudikė! Tobulas masalas.
 Feminisčių išauklėtas vakarietis nesupras, ko recenzentė taip putoja dėl amžinatilsį senutėlės Solanas, kurios pažiūros ten jau seniai suvirškintos ir paverstos preke. Tačiau tai, kas ten (Valerie ir vaikystės įkvėpta vos neparašiau „supuvusiuose vakaruose“) jau tapo nuobodžia klasika, Lietuvoje dar kelia nuostabą ir nuoširdų pasibaisėjimą. Feministinės pažiūros mūsų plačioje siauro akiračio visuomenėje vis dar laikomos nederančiomis „padoriai“ moteriai, o ką jau kalbėti apie kokias nors menines ar teorines provokacijas. Netašytas Valerie stilius nuogai nudrožia ir miesčionišką, ir „intelektualųjį“ snobizmą. Čia visos savo emancipacinius siekius maskuojančios ir dominuojančiam patriarchato režimui pataikaujančios moterys be gailesčio išvadinamos kolaborantėmis – joms kliūva nė ką ne mažiau, nei Valerie nurašytai vyrų giminei.
 Kodėl šis manifestas aktualus Lietuvoje? Todėl, kad kultūrą ir visuomenę čia vis dar bandoma struktūruoti pagal binarines opozicijas, kurios įkūnija hierarchinę galios logiką. Nes tik iš pirmo žvilgsnio opozicijos dėmenys yra neutralūs, bet iš tiesų tradiciškai (kaip George’o Orwello Gyvulių ūkyje) vieni gyvuliai yra „lygesni už kitus“. Tokio mąstymo formule gali būti dar Pitagoro nukaltas teiginys, kad „geras yra principas, sukūręs šviesą, tvarką ir vyrą, ir blogas yra principas, sukūręs tamsą, chaosą ir moterį“. Moteris Vakarų kultūroje pernelyg ilgai buvo konstruojama kaip neiginys, stoka, vyro kitas. Ypač tam nusipelnė senelis Freudas, moters seksualumą apibrėžęs kaip trūkumą, penio pavydą. Solanas tokiems trumparegiams teiginiams pakiša veidrodį ir Freudo išperėtą monstrą užmuša jo paties (pseudo)medicininiu žvilgsniu: „Vyrai yra biologinis nukrypimas: Y (vyriškasis) genas – tai nepilnas X (moteriškasis) genas, jis turi neužbaigtą chromosomų komplektą. Kitaip tariant, vyras yra nepilna moteris, vaikščiojantis aborto atvejis, kurio vystymasis buvo nutrauktas dar genų stadijoje. Būti vyru reiškia būti nepakankamu, emociškai ribotu; vyriškumas yra stokos sukelta negalia, o vyrai – emociniai luošiai. [...] Kitaip tariant, moterys nepavydi penio; tai vyrai pavydi vaginos“.
 Solanas nėra nei pranašė, nei burtininkė, nei mirtinų visuomenės virusų užkalbėtoja. Nereikia plėšyti jos manifesto lapų ir klijuoti ant krūtinės kad kaip garstyčios ištrauktų ydingus įsitikinimus. Užkietėjusių seksistų ir homofobų neišgelbės jokie vaistai. Bet putojantis padugnių balsas turėtų priversti suklusti ir susierzinti. Tokia ir yra Solanas teksto paskirtis – ardyti ir trikdyti. Drastiškai ir net grubiai kvestionuoti mąstymo stereotipus. Ir ryžtingai giljotinuoti dvigalvio vyro-žmogaus, apsimetančio vienu, pretenzijas. Nes ankstesnieji manifestai (pavyzdžiui, futuristų) niekino moteris vyrišką patirtį pateikdami kaip universalią. Solanas perėmė šią galios retoriką, gerokai persūdė ir užpylė nekenčiamiems skaitytojams ant galvos. Avital Ronell jos kalbos būdą apibūdina kaip kenkėjišką: ji „priešinosi neapykantos kalbai ir kartu naudojosi panašiomis priemonėmis“.
 Angliškas Solanas manifesto pavadinimo akronimas SCUM (Society for Cutting Up Men) yra ir žodis, reiškiantis putas, nuoviras, padugnes. Todėl skaityti jį reikia kaip kultūros putas, kaip nubėgusios kojinės akies raštą. Nereikia jo teisinti. Nesiūloma jo įgyvendinti. Nebūtina juo tikėti. Tačiau pradėjus skaityti privaloma perskaityti iki galo. Ir rimtai apie tai pagalvoti. Nes abejingiems gresia Valerie šūvis – iš anapus.
 Laima Kreivytė
 ŠMC interviu“, 2005, nr. 4. http://www.cac.lt/lt.php/smc_interviu/info/2475
 Laima Kreivytė yra meno kritikė, savaitraščio 7 meno dienos dailės skyriaus redaktorė.