Pagaliau, kad ir gerokai vėluodami, vis dėlto turime „Sonečką“ – neįtikėtino lengvumo, pasakojimo subtilumo ir senos rusų literatūrinės tradicijos persunktą tekstą (perskaitęs šią knygą kaipmat užsimanai vėl skaityti Dostojevskį, Tolstojų, Bulgakovą). Nuo pat vaikystės, ištisus dvidešimt metų, Sonečka pasineria į skaitymą kaip į alpulį, kuris pasibaigdavo tik su paskutiniu knygos puslapiu. Ji buvo talentinga, gal net tam tikru atžvilgiu geniali skaitytoja: „Kas gi tai buvo – visiškas žaidimo taisyklių, kurios būdingos bet kokiam menui, nepaisymas, neregėtas vaikiškas patiklumas, vaizduotės atrofija, nutrinanti ribas tarp tikrovės ir fantazijos, o gal priešingai – toks užsimiršimas ir pasitraukimas į fantazijų pasaulį, kad visa, kas likdavo už jo ribų, prarasdavo prasmę ir turinį?..“ (p.8). Ji taip pasinerdavo į knygų pasaulį, kad niūri bei tragiška Rusijos pokario tikrovė nublankdavo prieš spausdinto žodžio gyvybę. Tačiau tokia tik knygos pradžia...
Paskui viskas bus gerokai kitaip – kita erdvė, kuri pasakojime užims labai svarbią vietą, kitų veikėjų paveikslai, jų gyvenimo linijos ir tikrovė, gerokai perspjovusi literatūrinę fikciją. Bet svarbiausia čia ne siužetas. Šios knygos žavesį galima pajusti tik lygiai taip pat, kaip Sonečkai pasineriant į skaitymą, totaliai ištirpstant skaitymo malonume...

Apie autorių

Liudmila Ulickaja pirmąją savo knygą išleido 1994 metais ir per dešimtmetį virto pasaulinio lygio literatūros įžymybe – jos proza išversta daugiau negu į dvidešimt pasaulio kalbų! Galėtume įtarti, kad tokį populiarumą sukūrė puikūs vadybininkai ir reklamos agentai, sąmoningai pataikaudami publikos siūlymams, kokių paprastai ir tikimasi iš populiaraus autoriaus – truputį kraujo, truputį sekso, truputį banalybių, supintų į įtemptą siužetą. Tačiau nieko panašaus Ulickajos tekstuose nerasime… Jai svarbiau eilinis žmogus kasdienėse situacijose – atrodytų, kas gali būti nuobodžiau? Vis dėlto nuobodulys bemat apleidžia, kai tik paimi Ulickajos knygą į rankas – atsiveria turtingas ir paslaptingas pasaulis, kurio dažnai nepastebime, nes mums labiau rūpi jo sensacijos ir ekstremalumai, o ne mūsų pačių gyvenimas. Rusų literatūros tradicija kaip tik ir išsiskiria atidumu bei meile tam, kas paprastai vadinama „kasdienybe“.
1968 metais Liudmila Ulickaja baigė Maskvos valstybinio universiteto biologijos fakultetą ir, studijuodama genetikos aspirantūroje, dvejus metus dirbo bendrosios genetikos institute prie SSRS Mokslų akademijos. Nors po poros metų už pogrindinės literatūros skaitymą kartu su kolegomis iš šio instituto buvo atleista, pastarasis laikotarpis tolesniame jos gyvenime paliko gilią žymę. Pasak Ulickajos, genetika buvo Dievo jai siųstas užsiėmimas, nes „genetika kaip ir literatūra tyrinėja žmoniškąją prigimtį, o už tokius tyrinėjimus nieko įdomesnio gyvenime ir būti negali“. Žinia, mokslas neįstengia atsakyti į daugelį mus dominančių klausimų, galbūt todėl Ulickaja ir pasuko į literatūrą įgyvendinti didžiosios jos paskirties, kurią ji pati įvardijo taip: „genialus rašytojas išplečia žmogiškojo pasaulio ribas. Tai, kas kalboje buvo neišreikšta, genijus perkelia į išreikštumo sritį – ir žmogaus sąmonė išsiplečia, nes genijaus nukeliautas atstumas pasidaro prieinamas ir vidutiniokams“.
Bandydami įsprausti Ulickajos kūrybą į „krypties“ ar „stiliaus“ rėmus, kritikai neretai ima painiotis: vadina ją tai „neosentimentalizmu“ ar „postsentimentalizmu“, tai „antisentimentalizmu“, priskiria jos kūrybą tai „rusiškajai moterų prozai“, tai žydiškajai literatūrai... Aišku viena – kritikai, nors ir labai teigiamai vertina jos kūrybą (1996 metais Mediči premija Prancūzijoje ir Giuseppes Acerbi premija Italijoje už apysaką „Sonečka“, Bukerio premija 2001 metais už geriausią romaną rusų kalba „Kukockio kazusas“, 2004 metais Tarptautinėje Maskvos knygų mugėje pripažinta geriausia metų rašytoja nominacijoje „už didžiausią populiarumą tarp nekomercinės literatūros skaitytojų“...), vis dėto nepastebi svarbiausio dalyko – Ulickaja ne konstruoja tekstą, bet pasakoja tikras istorijas. Žinoma, šios istorijos tampa tikros tik tuo atveju, jeigu mes patys jomis patikime, o jomis patikėti kur kas lengviau „normaliam“ žmogui – garbiajam literatūros kritikui šitai sekasi kur kas sunkiau...