Vienas klasiškiausių Portugalijos rašytojų, Nobelio premijos laureatas José Saramago (1922–2010) kuria visuomenės, apimtos „baltojo aklumo“ epidemijos, distopiją. Netrukus kiekvienas pajus, kas iš tiesų yra kas ir kur slypi savasties, žmogiškumo ribos: „Galbūt tik aklųjų pasaulyje daiktai taps tuo, kas jie yra iš tikrųjų.“ 

Romano pasakotojas kviečia į kelionę po gyvenimo paraštes civilizacijos metamorfozės fone: apsikrėtusieji, karantinuojami beprotnamyje, dalijasi vaidmenimis – norėdami išgyventi, būtinai vieni taps budeliais, kiti aukomis, vieni gelbėtojais, kiti pasidavėliais. Kaprizinga Saramago vaizduotė ir dvasios aiškiaregystė eina kiaurai to, kas neregima, – kiaurai žmogaus sielos.

„Šie aklieji turėjo vieną pranašumą, galima jį vadinti šviesos iliuzija. Jiems iš tiesų nebuvo skirtumo, naktis ar diena, pirmi aušros spinduliai ar vakaro sutemos, ankstyvo ryto tyla ar šurmuliuojanti popietė, juos amžinai supo akinama baltuma, lyg saulės šviesa pro rūką. Dėl to aklumas buvo ne skendėjimas banalioje tamsoje, o gyvenimas dangiškame švytėjime.“