Arūnas Spraunius <...> romane „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ pasiekia sarkazmo viršūnę. Pasitelkęs psichoanalizę, mūsų dienų tikrovę jis paradoksaliai susieja su Senuoju Testamentu ir pribloškia netikėtais biblinių įvykių deriniais.

Paprasta kelionė virsta metafizinės utopijos ir dvasinio idealo paieškų odisėja. Venička klaidžioja vingiuotais nuskaidrėjusios pasąmonės labirintais, cituoja Bibliją ir marksizmo klasikus, filosofuoja su Dievu bei angelais ir (žinoma!) kiekvienoje stotelėje malšina nenumaldomą sielos troškulį.

W. Allenas savo pjeses rekomenduoja „intelektualiems cinikams, kandiems šmaikštuoliams ir savo gyvenimu susirūpinusiems psichoanalitikų pacientams“. Intelektualūs cinikai, autoriaus nuomone, skaitydami patirs intelektinį orgazmą, kandūs šmaikštuoliai išmoks keletą naujų sąmojingų frazių, o psichoanalitikų pacientai galiausiai apsispręs, ką daryti su savo gyvenimu.

Žvelgdama iš feministinių pozicijų, autorė įtaigiai parodo, kaip primesti socialiniai vaidmenys (motinos, namų šeimininkės, „tikro vyro“, turgaus pardavėjos, mergaitės-princesės) žlugdo laisvės trokštančias asmenybes, pasmerkia jas dvasiniam skurdui ir nužmogėjimui.

Jeigu staiga nebegalėčiau kurti kino, – teigia jis, – nusiminčiau ne taip jau ir baisiai. O štai be rašomojo stalo neištverčiau nė savaitės.“

 Po siaubingos avarijos jis atrodo lyg gulintis komoje – taip atrodo gydytojams – o iš tikrųjų jis įžengė į kitokį pasaulį, kur ateitis, praeitis ir dabartis susimaišė , kur sapnai ir fantazijos persipynė su tikrove…. Tai – Tiltas...

... miesto kaip formos mutacija ir miesto kaip įvykio gimimas <...> – vietos, objektai ir reiškiniai, knygoje įgyjantys kultūrinių funkcijų pavidalą. <...> nagrinėjamas globalinių transformacijų fone – vėlyvojo kapitalizmo, poindustrinės urbanizacijos, tinklaveikos visuomenės erdvėje.

Šioje literatūroje viskas yra nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriu pirmapradžiu gyvenimo geismu ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“.

Romanas žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas.