Jeigu staiga nebegalėčiau kurti kino, – teigia jis, – nusiminčiau ne taip jau ir baisiai. O štai be rašomojo stalo neištverčiau nė savaitės.“

 Po siaubingos avarijos jis atrodo lyg gulintis komoje – taip atrodo gydytojams – o iš tikrųjų jis įžengė į kitokį pasaulį, kur ateitis, praeitis ir dabartis susimaišė , kur sapnai ir fantazijos persipynė su tikrove…. Tai – Tiltas...

... miesto kaip formos mutacija ir miesto kaip įvykio gimimas <...> – vietos, objektai ir reiškiniai, knygoje įgyjantys kultūrinių funkcijų pavidalą. <...> nagrinėjamas globalinių transformacijų fone – vėlyvojo kapitalizmo, poindustrinės urbanizacijos, tinklaveikos visuomenės erdvėje.

Šioje literatūroje viskas yra nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriu pirmapradžiu gyvenimo geismu ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“.

Romanas žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas.

... tai akademiškai nuodugnus ir morališkai blaivinantis žvilgsnis į JAV užsienio politiką nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Kiekvieną teiginį, kiekvieną kaltinimą ir kiekvieną išvadą autorius pagrindžia kruopščiai sudaryta įrodymų virtine ir įvertina vadovaudamasis daugiausia atsakomybės reikalaujančiu principu – teise kalbėti tiesą, kad ir kokia nepatogi bei skaudi ji būtų.

... pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus.

Paviršius knygoje „Tai Tu“ atstovauja kategoriją „Tu“ ir gali būti tapatintinas su moteriškuoju pradu, kurio daiktiškąją būti kontempliuoja, savo refleksija įgalina egzistuoti ir visomis keturiomis bando įprasminti kategorija „Aš“, save perteikiantis kaip vyriškojo prado atstovą, ramentais į savo paties interpretuojamą ir kuriamą „Tu“ paviršių besiremiantį orą: „man reikia sukurti tave, sugalvoti be/ žodžių, iš nieko sudėti, iš atspindžių/ balose, skruzdžių, liepą linguojančių/ per įkaitusius Vilniaus šaligatvius –/ iš kažko, ką žinau tiktai aš ir tik tu“...

M. Puigas – Argentinos prozininkas, dramaturgas ir kino scenaristas, vienas impozantiškiausių ir paslaptingiausių XX amžiaus Lotynų Amerikos rašytojų.